Aptarę apologetus natūraliai pereiname prie kitos bažnyčios tėvų kartos - vadinamųjų tėvų antignostikų. Tarp jų žymiausiais laikomi Irenėjus, Hipolitas ir Tertulijonas.
Irenėjus (~145 m. - ~ 202 m.) gimė Rytuose. Čia jis mokėsi iš Polikarpo, bet vėliau didesnę gyvenimo dalį praleido Vakaruose.
Pradžioje Irenėjus tarnavo Liono presbiteriu, o vėliau - vyskupu. Jo raštuose atsiskleidžia praktinės krikščionybės dvasia ir Jonui būdinga teologija, nors pastebima ir estetiškesnės, jautresnės koncepcijos pėdsakų. Svarbiausiame savo darbe „Prieš klaidžiamokslius“, Irenėjus daugiausia kovoja su gnosticizmu. Šis veikalas pasižymi akademiškumu, nuosaikumu ir išgrynintu krikščionybės apibūdinimu.
Hipolitas (170-235 m.) laikomas Irenėjaus mokiniu. Jo darbai labai primena mokytojo darbus - jiems būdingas toks pat mentalitetas, paprastumas, nuosaikumas ir praktiškumas. Nors jis buvo ne toks gabus kaip Irenėjus, tačiau labiau linkęs į filosofines idėjas. Hipolitas, kuris dirbo Romos apylinkėse, atrodo, šiame mieste sutiko ir kankinio mirtį. Svarbiausias jo darbas - „Visų erezijų atmetimas“. Visų krikščioniškojo mokymo iškraipymų šaknimi Hipolitas laikė filosofų išvedžiojimus.
Trečiasis ir pats žymiausias antignostikas - Tertulijonas (160-240 m.), labai išsilavinęs, plataus intelekto ir gilių jausmų žmogus, pasižymėjęs gyva vaizduote ir įžvalgumu. Jis buvo Kartaginos presbiteris, taigi atstovavo Šiaurės Afrikos teologinei krypčiai. Dėl savo ugningo temperamento Tertulijonas apie krikščionybę kalbėjo aistringai, kartais puldamas į kraštutinumus. Būdamas teisininku, jis buvo susipažinęs su romėnų teise, todėl teologinėse diskusijose vartojo teisines sąvokas ir frazeologiją. Kaip ir Hipolitas jis manė, kad visų erezijų šaknis - graikų filosofija, todėl tapo aršiu jos priešininku. Iš prigimties ūmus jo būdas taip pat stipriai priešinosi to laiko dvasiai, kuriai buvo būdingas palaidumas - tai vėliau netgi paskatino jį prisišlieti prie montanizmo. Įsitikinęs ginčų su eretikais bergždumu jis tvirtino, kad geriausia prieštarauti jiems paprastai, be išvedžiojimų. Jo mokymas turėjo didžiausią įtaką Vakarų teologijai.
Antignostikų mokymas apie Dievą, žmogų ir atpirkimą
Didžiausia gnostikų mokymo klaida antignostikai laikė tikrojo Dievo ir Dievo Kūrėjo atskyrimą, vadindami tai šventvagiška, velnio įkvėpta teorija. Patys jie pabrėžė tą faktą, kad yra tik vienas Dievas, kuris tuo pat metu yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Jis davė Įstatymą, Jis paskelbė ir Gerąją Naujieną. Šis Dievas Trivienis - vienas trijuose Asmenyse.
Tertulijonas buvo pirmasis, kuris mokė apie triasmenį Dievą ir pavartojo žodį Trejybė. Kitaip nei monarchianistai, jis pabrėžė tai, kad visi trys Asmenys yra tos pačios prigimties ir jie neatskiriami, nepaisant to, kad yra trys. Tiesa, Tertulijonas iki galo nesuformulavo mokymo apie Trejybę, nes vieną Asmenį jis laikė pavaldžiu kitiems.
Mokydami apie žmogų visi antignostikai taip pat prieštaravo gnostikams pabrėždami, kad žmoguje slypinčio gėrio ir blogio negalima paaiškinti tik skirtingomis prigimtinėmis dovanomis. Jeigu blogis būdingas materijai, taigi ir žmogui, tuomet negalima žmogaus laikyti laisva moralia būtybe. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir nors jis mirtingas ir netobulas, gali pasiekti nemirtingumą ir tobulumą paklusdamas Dievui. Nuodėmė - tai nepaklusnumas, kuris veda į mirtį taip, kaip paklusnumas į nemirtingumą. Per Adomą visi žmonės tapo mirtingi. Mūsų nuodėmės ryšys su Adomo nuodėme suprantamas ne visai aiškiai, nors Tertulijonas kėlė kai kurias prielaidas šia tema. Jis rašė, kad blogis tapo prigimtiniu žmogaus elementu ir slypi žmoguje nuo pat gimimo bei perduodamas iš kartos į kartą. Tai - pirmasis mokymo apie prigimtinę nuodėmę pėdsakas.
Irenėjus savitai aiškina atpirkimo istoriją. Jis teigia, kad Dievas išvarė žmogų iš rojaus ir padarė jį mirtingą, kad padaryta žala netaptų amžina. Nuo pat pradžių Dievas rūpinosi žmonijos išgelbėjimu, ir stengėsi įtvirtinti jį trimis Sandoromis. Pirmoji Sandora buvo žmogaus širdyje įrašytas įstatymas. Patriarchai buvo teisūs Dievo akivaizdoje, nes jie laikėsi Jo reikalavimų. Kai šio įstatymo suvokimas išnyko, buvo duotas Dekalogas, kuris tapo antrąja Sandora. Dėl Izraelio nuodėmingumo prie jo buvo pridėtas apeiginis Mozės Įstatymas, kuris turėjo paruošti tautą Kristaus atėjimui ir bendrystei su Dievu. Fariziejai padarė Įstatymą neveiksmingą, atimdami svarbiausią jo turinį - meilę. Trečiąja Sandora Kristus atkūrė pirmąjį - meilės įstatymą. Ši Sandora susijusi su ankstesne taip, kaip laisvė su vergyste, ir dabar reikia tikėti ne tik į Tėvą, bet ir į apsireiškusį Sūnų. Ši sandora, kitaip nei ankstesnioji, neapsiriboja tik Izraeliu - ji universali. Krikščionys priėmė griežtesnį įstatymą negu žydai ir jie turi daugiau kuo tikėti, tačiau jie gavo ir daugiau malonės. Prie šitų trijų laikotarpiu Tertulijonas, kaip montanistas, pridėjo dar Šventosios Dvasios amžių.
Antignostikų mokymas apie Kristaus asmenį ir darbą
Irenėjaus ir Tertulijono mokymas apie Kristaus asmenį labai skiriasi, todėl jų požiūrį verta panagrinėti atskirai.
Irenėjaus kristologija geriau išvystyta nei Tertulijono ir Hipolito (kuriam ji turėjo ypač didelę įtaką). Irenėjus su pasibjaurėjimu kalba apie spekuliacijas Logoso tema, nes jos, geriausiu atveju, yra tik spėlionės. Jis paprastai tvirtina, kad Logosas egzistavo amžinybėje, ir per Jį buvo atvertas Tėvas, o vėliau jis ima mokyti apie istorijoje apsireiškusį Dievo Sūnų. Įsikūnijęs Logosas tapo istoriniu Jėzumi, taigi Jis tuo pat metu buvo ir tikras Dievas, ir tikras žmogus. Irenėjus atmetė gnostikų erezijas, kad kančios ir mirties metu mirtingasis Kristus buvo atskirtas nuo nemirtingojo, ir teikė labai didelę reikšmę Dievo susijungimui su žmogaus prigimtimi. Kristuje, antrajame Adome, žmonija dar kartą susivienijo su Dievu. Jame įvyko žmonijos „atkūrimas“, kuris veikia „tiek pirmyn, tiek atgal“, nes žmonija pakeitė vystymosi kryptį, kuria judėjo nuo pat kritimo.
Visi šie teiginiai sudaro Irenėjaus kristologijos esmę. Kristaus mirtis mūsų vietoje paminėta, tačiau nepabrėžiama. Pasak Irenėjaus, svarbiausias Kristaus atperkamojo darbo elementas- Jo paklusnumas, kuriuo panaikinamas Adomo nepaklusnumas.
Tertulijonas pradeda nuo mokymo apie Logosą, tačiau vysto jį taip, kad jis taptų istoriškai reikšmingu. Jis pabrėžia tą faktą, kad krikščionių Logosas - realiai gyvenęs Asmuo. Jis buvo pradėtas Dievo, taigi kyla iš Jo, ne išsilaisvindamas, bet iš jo išaugdamas, kaip iš šaknų išauga medis. Buvo laikas, kai Jo nebuvo. Jis pabrėžia, kad Logosas yra vienos prigimties su Tėvu, tačiau skiriasi nuo Jo savo egzistavimo forma ir yra atskiras Asmuo. Jis pradėjo egzistuoti ne atsiskirdamas, o atsiverdamas. Tėvas - tai visa esybė, o Sūnus - tik jos dalis, nes Jis iš Tėvo kilęs. Tertulionas iš dalies pritarė subordinacijos (pavaldumo) idėjai. Jo darbas turi išliekamąją vertę todėl, kad jis į teologiją įvedė „esmės“ ir „asmens“ sąvokas, t. y. idėjas, kurios vėliau buvo panaudotos, sudarant Nikėjos tikėjimo išpažinimą.
Galima sakyti, kad mokymą apie Logosą jis išplėtė iki mokymo apie Trejybę. Kitaip nei monarchianistai Tertulijonas pabrėžė faktą, kad trys Dievo asmenys - tai viena esmė, kuri gali būti kelialypė, tačiau neatskirta. Visgi jam nepavyko visiškai suformuluoti Trejybės doktrinos. Tertulijonas taip pat teigė, kad pradžioje Logosas buvo beasmenis Dievo protas, kuris tapo Asmeniu tik Kūrimo procese. Vieno Asmens pavaldumas neaiškiai apibrėžtas, teigiant, kad pirmajam ir antrajam Asmenims priklauso skirtingos dieviškosios esybės dalys.
Išsamiausiai Tertulijonas mokė apie Dievą, tapusį žmogumi, ir dvi jo prigimtis - čia atsispindėjo jo priklausomybė Mažosios Azijos teologinei mokyklai. Jis pranoksta visus kitus bažnyčios Tėvus, išskyrus Melitą, kalbėdamas apie visišką Kristaus dieviškumą ir tuo pat metu aiškiai atskirdamas dvi Jo prigimtis, kiekvienai iš kurių būdingos atskiros ypatybės. Jo nuomone, žmogiškoji ir dieviškoji Kristaus prigimtys nesusilieja, o tik susijungia, yra susietos. Su didele jėga jis kalba apie Kristaus mirtį, nors galbūt ne visiškai atskleidžia jos prasmę - jis nepabrėžia būtinybės nubausti nusidėjėlį, o kalba tik apie atgailą. Pripažindamas, kad teisingumui įgyvendinti būtina bausmė, jis aukština Dievo malonę. Be to, jo mokyme galima pastebėti tam tikrą legalizmą. Jis teigia, kad po krikšto padarytoms nuodėmėms atleisti būtina atgaila ir išpažintis. Nusidėjėlis gali išvengti amžinosios bausmės pasninkaudamas ir kitaip marindamas kūną.
Kristaus atpirkimo darbą iš visų antignostikų geriausiai ir išsamiausiai apibūdina Irenėjus, nors jo mintys ne visuomet nuoseklios. Nors ir laikomas skelbiančiu labiausiai ortodoksinį mokymą iš visų ankstyvosios bažnyčios Tėvų, jam būdingos dar dvi minties kryptis, kurios vargu ar atitinka Šventąjį Raštą: viena legalistinė, o kita tam tikra prasme mistinė. Vystydamas pirmąją jis teigia, kad žmogus atkuria savo likimą, kai laisva valia pasirenka daryti gera, kiek jis vis dar sugeba padaryti. Tikroji Kristaus atpirkimo reikšmė slypi tame, kad Jis atvėrė tikrąjį Dievo pažinimą ir taip sustiprino žmogaus laisvę. Vystydamas antrąją mintį jis teigia, kad Kristus savyje atkūrė visą žmoniją ir taip užmezgė naujus santykius tarp Dievo ir žmogaus - tai tapo naujo žmonijos gyvenimo „raugu“. Logosas tapatina save su žmonija savo kentėjimuose ir mirtyje, ir taip žmonija pakylėjama į naują lygmenį, pašventinama ir tampa nemirtinga. Savyje Jis atkūrė visą žmonių gimimą ir pakeitė jos judėjimo kryptį, kad žmonės nebetoltų nuo Dievo, kaip buvo nuo Adomo kritimo. Taigi žmonija gauna naujo ir amžino gyvenimo „raugą“. Nors toks aiškinimas visai priimtinas, tačiau jis dažnai buvo aiškinamas kaip mistinis atpirkimas, kuris prasidėjo nuo Įsikūnijimo ir baigėsi žmogaus sudievinimu. Galbūt Irenėjus šią mintį savo darbuose pabrėžė todėl, kad jam didesnę įtaką darė Jono, o ne Pauliaus darbai. Tačiau akivaizdu, kad Irenėjus nesiruošė mokyti vien tik apie mistinį ir antgamtinį atpirkimą. Jis aiškiai pabrėžė, kad Kristus privalėjo gyvai susijungti su išpirktaisiais. Be to, jis sujungė šią mintį su kitomis apie tai, kad Kristus už mus parodė Dievo reikalaujamą paklusnumą, kentėjo vietoje mūsų, sumokėjo mūsų skolą Dievui ir taip per Jo malonę išpirko mus iš šėtono valdžios.
Antignostikų mokymas apie išganymą, bažnyčią ir pasaulio pabaigą
Irenėjaus soteriologija nepakankamai aiški. Jis kalba apie tai, kad krikštui būtinas tikėjimas, ir šis tikėjimas - tai ne tik tiesos priėmimas protu, bet ir sielos atsidavimas, kuris pasireiškia šventu gyvenimo būdu. Krikšto metu žmogus atgimsta, jo nuodėmės nuplaunamos, ir jame gimsta naujas gyvenimas. Panašu, kad Irenėjus aiškiai nesuvokė Pauliaus mokymo apie išteisinimą tikėjimu, nes tikėjimo ir išteisinimo santykį jis matė kitaip. Pasako jo, tikėjimas neišvengiamai reiškia Kristaus įsakymų laikymąsi, todėl jo pakanka, kad žmogus taptų atsidavęs Dievui. Dievo dvasia dovanoja žmogui naują gyvenimą, o svarbiausia naujo gyvenimo ypatybė - teisumo vaisiai, kurie pasireiškia gerais darbais.
Tertulijono darbuose mokymas apie praktinę Kristaus atpirkimo darbo reikšmę neplėtojamas. Čia greičiau vėl pastebime moralizmą: nusidėjėlis per atgailą pelno išgelbėjimą, kuris gaunamas krikštu. Tačiau jo atgailos suvokimas labai įdomus - jis pirmasis pradeda vartoti juridinius terminus, kuriais Kristaus atpirkimas bus apibūdinamas vėlesnėje teologijoje. Dievą jis vadina Įstatymų leidėju ir Teisėju, kuris į nuodėmę žvelgia kaip į įstatymo pažeidimą ir kaltę, todėl reikalauja už tai atlyginti ir skiria bausmę. Po krikšto padarytos nuodėmės turi būti padengtos atgaila, nes tik atgailavus bausmė panaikinama. Šis mokymas vėliau buvo išplėtotas Romos katalikų bažnyčioje, kaip mokymas apie atgailos sakramentą ir atgailos darbus. Tertulijonas vartojo tokius teisinius terminus kaip „teisėjas“, „kaltė“, „bausmė“, „žalos atlyginimas“ - visais jais vėliau bažnyčios teologijoje bus apibūdinamas Atpirkimas.
Mokydami apie bažnyčią, antignostikai linksta į judaizmą, dvasinio bendrumo idėją keisdami regimos bendruomenės idėja. Šios mintys taip pat vėliau bus išplėtotos Romos katalikų bažnyčios mokyme. Tiesa, Tėvai antignostikai dar išlaiko mokymą, kad bažnyčia yra ir dvasinė bendruomenė, tačiau jie mano, kad ji visiškai sutampa su regimąja. Taigi iš esmės tai reiškia, kad regimoji bendruomenė tampa tarsi kanalu, kuriuo perduodama Dievo malonė - tai tapo prielaida mokymui apie išgelbėjimą priklausant regimai bažnyčiai. Pagal šį mokymą tie, kurie atsiskiria nuo regimos bendruomenes, kilusios iš apaštalų ir kuriai vadovauja „apaštalų sėkla“, taip pat atsiskiria ir nuo Kristaus. Remiantis Senojo Testamento mokymu imama kelti idėja apie kunigo, kaip tarpininko, vaidmenį.
Kalbėdami apie pasaulio pabaigą Tėvai agnostikai iš esmės gynė prisikėlimo kūne idėją, grįsdami ją Kristaus prisikėlimu ir Šventąja Dvasia, kuri gyvena tikinčiuosiuose. Galas ateis, kai šėtonui pavyks visiems nedorėliams skirti savo vadovą - Antikristą. Po to pasirodys Kristus, ir šeši tūkstančiai pasaulio gyvavimo metų baigsis pirmuoju prisikėlimu ir tūkstantmete sabato karalyste. Palestinoje tikintieji mėgausis žemės turtais. Po tūkstančio metų bus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė, o palaimintieji gyvens jiems paruoštuose skirtingo malonės lygmens būstuose.
Literatūra
1. Scott, The Nicene Theology, pp. 95-102, 178-184, 210-112, 230-236, 281-286.
2. Moody, The Mind of the Early Converts, pp. 204-237.
3. Cunningham, Historical Theology, I, pp. 139-146, 158-163.
4. Morgan, The Importance of Tertullian in the Development of Christian Dogma.
5. Harnack, History of Dogma, II, pp. 230.318.
6. Seeberg, History of Doctrines, I, pp. 118-140.
7. Loofs, Dogmengeschiedenis, pp. 87-101.
8. McGiffert, A History of Christian Thought, I pp. 132-148.
9. Otten, Manual of the History of Dogmas, I, pp. 138-152, 160-169.
10. Fisher, History of Christian Doctrine, pp. 84-98.
Bus daugiau
Vertė D. J. iš http://www.reformed.org.ua/2/295/Berkhof
Iliustracijoje: Tertulijonas