2022 metai Dainiui ir Jovitai Dargiams iš Kauno evangelinės bažnyčios buvo nelengvi – teko išgyventi net dvi kritines situacijas, kurios privertė permąstyti vertybes ir dar labiau branginti gyvenimo dovaną. Šiandien Jovita ir Dainius dalinasi savo prisiminimais.
Jovita: Savo pasakojimą noriu pradėti giesmės žodžiais: „Gerumas Tavo neišsenka, ištikimybė Tavo – be ribų, ir kol širdis krūtinėj plaka, giedu Tau, nes geras man Tu.“
Pirmasis įvykis, apie kurį norėčiau papasakoti, prasidėjo 2022 m. birželio 25 d., kai vedžiojant šunį man staiga suskaudo koją. Skausmas nesiliovė ir išryškėdavo judant, tad po dviejų dienų nuvykau į ligoninę, bet gydytojai pasakė, kad nieko blogo nemato, ir išsiuntė gydytis namuose. Visgi skausmui neatlėgus, po savaitės apsilankėme privačioje klinikoje. Pasakius, kad skauda koją, paguldžiusi mane ant kušetės gydytoja iškart nurodė, kurią koją man skauda. Ji atliko pirminius tyrimus ir iš karto siuntė į Kauno Klinikas ištirti nuodugniau.
Kompiuterinė tomografija patvirtino gydytojos nuogąstavimus – buvo užsikišusi arterija ir reikėjo skubiai operuoti. Operavęs gydytojas pasakė, kad man labai pasisekė, nes jei tas krešulys būtų nukeliavęs į širdį ar galvą, viskas galėjo baigtis kitaip...
Aš puikiai žinau, kad be Dievo Apvaizdos, be Jo įsikišimo mūsų gyvenime nebūna „pasisekė“. Tai – Dievo malonė. Visgi angiochirurgas pabrėžė: „Mes panaikinome pasekmes, bet nepanaikinome krešulio susidarymo priežasties...“
Taip palengva atėjo supratimas, kad ne nuo manęs priklauso mano dienų Žemėje skaičius... Mes galime planuoti, dėlioti, svajoti, kaip gyvensime, kur eisime ar ką darysime, bet galime būti labai greitai sustabdyti.
Antrasis įvykis
Jovita: Suvokimą apie gyvenimo laikinumą sustiprino dar vienas įvykis, nutikęs po penkių mėnesių. Lapkričio 20 d., sekmadienį, su Dainiumi važiavome iš Plungės miesto evangelinės bažnyčios, kur Dainius patarnavo (Dainius Kauno evangelinėje bažnyčioje tarnauja kaip šlovinimo grupės vadovas ir pamokslininkas, – red. past.). Kai važiavome ryte, švietė saulė, todėl džiaugėmės puikiu oru kelionei. Bet važiuojant atgal užklupo pirmoji sniego pūga. Važiuojant aš stengiausi pailsėti, nes laukė darbinga savaitė, tačiau Dainius, matydamas vis bjūrančias oro sąlygas visą dėmesį buvo sutelkęs į kelią ir vairavimą. Aš naršiau telefone, kai Dainius šūktelėjo, kad kažkas negerai. Nebeprisimenu, ką tiksliai pasakė, bet jis stengėsi ištiesinti vairą, kad mašina važiuotų tiesiai... tada mes ėmėme suktis kelyje ir, kliudę kelio atbrailą, vertėmės...
Dainius: Pūtė stiprus šoninis vėjas, pustė, kelias buvo labai slidus. Automobilis slydo ir ėmė suktis. Pamenu, kad sušukau: „Jėzau!“ Nors greitis nebuvo didelis, bet mes pradėjome slysti. Ten buvo status skardis, mes vertėmės ir atsidūrėme už 11 metrų nuo važiuojamosios dalies.
Jovita: Trumpai norėčiau nupasakoti pačią emociją, išgyvenimus to įvykio metu... Buvo vakaras, supo aklina tamsa. Jauti, kaip besiverčiant mašinai kūnas tavęs neklauso ir kaip skudurinė lėlė maskatuojasi į visas puses... Pajutau smūgį į galvą ir pagalvojau: „Gal tai mano paskutinė diena?“ Panikos nebuvo, bet aiškiai suvokiau, kad tai išties gali būti ta paskutinė akimirka... Kai mašina liovėsi vartytis, man šovė mintis: „Tai dar gyvensiu!..“ Bet tada išsigandau: „Kaip egoistiškai aš mąstau?! Galvoju tik apie save, ir visai nepagalvojau, kaip Dainius?“ Ta akimirka buvo spengianti...
Automobiliui sustojus, apsidairiau – aplinka buvo fantasmagoriška: tamsu, mašina guli ant šono... Aš kabu ant diržo, Dainius – kažkur apačioje... Netrukus prieš mašiną pamatėme žmonių kojas – važiavusieji paskui mus ir mačiusieji įvykį sustojo ir atbėgo pagelbėti, iškvietė greitąją pagalbą... Dainius manęs paklausė, kaip aš. Tuo metu man palengvėjo – ačiū Dievui, jis gyvas. Čiuptelėjau už galvos ir pajaučiau, kad galva šlapia... Supratau, kad kažkas negerai...
Dainius: Mašina nuvirtusi ant šono, aš gulėjau ant stiklų, o Jovita kabojo ant diržo... Nežinojau, kaip išlipti, nes mano durys – apačioje, užspaustos... Bet greitai atbėgę jaunuoliai lengvai išplėšė priekinį stiklą, nes jis jau buvo skilęs, ir jų padedami mes išlipome. Reikėjo dar ir keturiomis į tą kalniuką užlipti, nuo kurio nuriedėjome...
Jovita: Buvo ir neteisingų veiksmų bei patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje... Kažkas patarė šaldyti galvą sniegu, bet toks veiksmas galėjo labai lengvai sukelti užkrėtimą (tai sužinojau vėliau...). Pradžioje uždėjau porą gniūžčių sniego, bet paskui pagalvojau: „Ką aš čia darau?“ ir pridengiau galvą šaliku. Pradėjau rūpintis esama situacija ir paraginau Dainių surinkti mašinoje išsimėčiusius daiktus, paimti dokumentus ir gitarą.
Dainius: Jovitos galva 12 cm buvo praskelta, o ji rūpinosi, kad nepaliktume gitaros ir dokumentų... Atvažiavo du greitosios pagalbos automobiliai. Aš pasakiau, kad man viskas gerai, nes nebuvau sužeistas, tik prie krumplio šiek tiek įbrėžta. Bet medikai ir man liepė ateiti, pamatavo kraujospūdį – jis buvo aukštas, tad davė dvi tabletes sučiulpti po liežuviu... Nors man atrodė, kad su manimi viskas gerai, bet gydytojai manė kitaip.
Jovita: Greitoji pagalba išvežė mane į Šilalę. Ten pasakė: „Situacija gan rimta. Čia galime tik suteikti pirmąją pagalbą – užsiūti žaizdą“, ir siūdami pamatė, kad kaukolės pamatas įlenktas ir pati žaizda buvo tikrai gili, tad reikalingas tomografas, nes jie nematė, ar nėra skilusi kaukolė... Pagal šiuolaikinius įstatymus, jie galėjo mane vežti tik į Klaipėdą ir ruošė tam greitosios pagalbos automobilį. Mąsčiau: „Mes važiavome namo, o dabar vis tolstame nuo jų...“ Paklausiau, ar galėtų mane vežti į Kauną, atsakė, kad pagal įstatymus negali, bet neprieštarautų, jei kas nors atvažiuotų mūsų paimti, tada jie išleistų mane vykti į Kauno klinikas. Svarbu, kad Dainiui nereikėtų vairuoti, nes po tokio išgyvento streso būtų negerai vėl vairuoti.
Atvažiavo Dainiaus brolis ir mus paėmė. Ta kelionė namo jau Dainiui buvo iššūkis…
Dainius: Taip, tai buvo dar didesnis stresas... Tą vakarą, iškritus pirmam sniegui, žmonės iš Klaipėdos iki Kryžkalnio važiavo 30 km/val. greičiu. Mes važiavome jau apie 12 val. nakties – autostradoje nebuvo nė vienos mašinos. Vairavo mano brolis Nojus – pats labai įsitempęs, nors važiavome negreitai, nuolat suveikdavo „praslydimo“ sistema. Ant galinės sėdynės sėdi žmona, praskelta galva... Aš taip buvau įsikibęs į durelių rankeną, kad ta rankena net traškėjo... Apie trečią ar ketvirtą valandą ryto mes jau buvome Kauno klinikose. Ačiū Dievui, peršvietus Jovitos galvą paaiškėjo, kad kaukolė nėra skilusi. Tai iš tiesų didžiulis stebuklas, kad mes likome gyvi, – ačiū Dievui!
Žinote, kai du kartus per metus atsiduri prie išėjimo ribos, labai giliai suvoki (ne tik žinai), kad šioje žemėje esi tik keleivis, tik praeivis... Tada supranti, kad viskas, ką mes turime, yra Viešpats. Mes nė vienas negalime išsaugoti savo gyvybės. Nors atrodo, kad kažką tu visgi gali išsaugoti, bet iš tikrųjų gali tik pasitikėti Viešpačiu. Viskas, ką turi, yra Jis, ir tai yra daugiausia, ką tu gali turėti. Visa kita yra laikina.
Jovita: Per šį įvykį galutinai buvo išmušta žmogiško pasitikėjimo atrama – kad mes savo jėgomis galime kažką padaryti... Supratau, kad nežinome nei dienos, nei valandos... Būdami šių įvykių sūkuryje mes jautėme begalinę Dievo malonę. O po šių įvykių net ir į kasdienybę atėjo ramybė ir didesnis pasitikėjimas. Tos patirtos negandos mus dar labiau suartino...
O pabaigai priminsiu Pirmos kronikų knygos eilutę: Mūsų dienos žemėje – lyg šešėlis ir nė vienas (čia) nepasiliekame (1 Krn 29, 15). Tad svarbu atsakyti sau į klausimą: „Kur sudėtos mano viltys?“
Parengė Žaneta Martingale