Kai skaitome Šventąjį Raštą, dažniausiai pražiūrime tai, kas svarbiausia.
Iš karto kyla keli klausimai: O kas yra svarbiausia? Ir kodėl mes neatkreipiame į tai dėmesio?
Atsakymas gali nuskambėti labai banaliai: kadangi patys sau esame labai svarbūs ir giliai savo sielose nenorime pripažinti, kad už mus nepalyginamai svarbesnis yra mūsų Kūrėjas, savo rankose laikantis visą pasaulį ir, žinoma, mus.
Skaitydami žmonių užrašytas Kūrėjo įkvėptas ištarmes esame linkę galvoti ir sau įrodyti, kad tai sugalvota apsukrių žmonių, siekiant manipuliuoti ne tokiais apsukriais. Visa mūsų žmogiška prigimtis priešinasi minčiai, jog Šventajame Rašte užrašyti tikri Visatos Kūrėjo bei Valdovo žodžiai, ir mes turėtume labai nuolankiai į juos įsiklausyti.
Turbūt pats ryškiausias nedėmesingo skaitymo pavyzdys – kaip perskaitome žinią, jog Dievas Sūnus tapo realiu istoriniu asmeniu ir paaukojo save už mus. Ši pagrindinė Šventojo Rašto žinia mūsų sielose atsitrenkia į daugybę gynybinių sienų. Jų visų išvardyti nepavyks, bet paminėsiu nors kelias: Įsikūnijęs Dievas Sūnus – tai mitas. Iš kur atsirado tokia idėja, kad kažkam reikia už mane aukotis? Jeigu mūsų Kūrėjas – visagalis, geras ir gailestingas, tai kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės bei blogio? Kodėl turėčiau dėmesingai skaityti ir tikėti kažkokiais senoviniais raštais? Argi tai, kas užrašyta Šventajame Rašte, nėra iškraipyta perrašinėjant bėgant amžiams? Kodėl kitų religijų šventieji raštai pasakoja kitokias istorijas?
Turbūt kiekvienas galėtume pratęsti šį sąrašą, įvardydami daugelį kitų gynybinių sienų mūsų širdyse bei prote, kurios neleidžia mums dėmesingai pasižiūrėti į pagrindinę Šventojo Rašto žinią, skelbiančią mums tai, kas iš tiesų įvyko.
Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje. Ir ne tam, kad pakartotinai aukotų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į Švenčiausiąją su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad prisiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą pasirodys be nuodėmės Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (Laiško hebrajams 9 skyriaus 24–28 eilutės).