Kas nemėgsta vykti į svečius? Ypač ten, kur šiltai kviečia, kur iš tiesų laukia, malonu pabendrauti, galima ką nors įdomaus sužinoti ir ko nors pasimokyti. Būtent tokia buvo gegužės 14-osios antroji viešnagė į labdaros ir paramos fondą „Vilties centras“, kur Vilniaus evangelinės bažnyčios pastorių Darių Širvį ir bažnyčios raštinės tarnautojus pakvietė jo vadovė Larisa Čerkaskaja.
Graži draugystė tarp Vilniaus evangelinės bažnyčios ir „Vilties centro“ ėmė megztis jau prieš kelerius metus – nuo apsilankymo Naujojoje Vilnioje veikiančioje centro valgykloje. Visgi pandemija apribojo bendravimą, kuris atsinaujino tik praėjusiais metais, kai raštinės tarnautojai buvo pakviesti į „ekskursiją“ rekonstruotame „Vilties centro“ pastate Liepkalnio gatvėje. Tai buvo puiki proga pamatyti ir išgirsti apie įvairias centro tarnystės sritis – čia veikia ne tik valgykla, kurioje į gyvenimo užribį patekę žmonės vaišinami šilta sriuba, bet ir labdaros krautuvėlė, dušai ir net gyvenamieji kambariai...
Praėjusiais metais Vilniaus bažnyčios tikintieji dosniai atsiliepė į kvietimus aukoti drabužių, maisto produktų ir kitų reikalingų dalykų – beveik pilnas bažnyčios autobusiukas į „Vilties centrą“ riedėjo net kelis kartus.
Pastarosios viešnagės metu Larisa pasakojo apie nuveiktus darbus, sunkumus, tarnystės prasmę ir amžinąją viltį. Jos galima klausytis ir klausytis: iš Larisos lūpų liejasi liudijimai, o istorijos apie tarnystę persipina su Šventojo Rašto eilutėmis, gyvenimiška išmintimi, nuoširdžia meile Viešpačiui Jėzui ir tiems „mažutėliams“, nustumtiems į pasaulio užribį, kuriems ji nenuilstamai tarnauja. Pokalbį Larisa pradėjo nuo padėkos Vilniaus evangelinei bažnyčiai...
***
Apie draugystę su Vilniaus evangeline bažnyčia ir atnaujintą „Vilties centrą“
„Mums padeda nemažai evangelinių bažnyčių – aukojo anksčiau, paremia ir dabar. Bet su jūsų bažnyčia užsimezgė šilti santykiai... Jūs ne tik aukojate, bet ir bendraujate, o svarbiausia – meldžiatės už mus. Todėl draugystė su jūsų bažnyčia mums tokia svarbi. Ji šildo.
Dievas stebuklingai atveria mums galimybių patarnauti stokojantiems – tinkamiausiu laiku ir tinkamiausiais būdais. Štai, kad ir šis renovuotas pastatas. 2019 m. mane pakvietė į savivaldybę, kur vyko posėdis. Jame dalyvavo ir tuometinis vicemeras, kuris vis teiravosi, ko mums reikia, užsirašinėjo... Aš paklausiau: „Gerbiamas vicemere, o gal būtų galima įrengti dar ir gyvenamuosius kambarius?“ Jaučiausi, lyg prašyčiau neįmanomo dalyko. Bet stebuklas įvyko – savivaldybė įrengė antrąjį pastato aukštą, vieno viešbučio savininkas padovanojo baldų. Galvojome, kad ten kurį laiką galės pagyventi žmonės, kuriuos nukreipsime į reabilitacijos centrą. Bet kai 2022 m. pradžioje gavome pastato raktus, staiga prasidėjo karas Ukrainoje, todėl nusprendėme priglausti pabėgėlius. Kurį laiką visi kambariai buvo užimti. Dabar ukrainiečių jau mažiau – vieni išvyko į kitas šalis, kiti grįžo į Ukrainą, bet tada galėjome patarnauti, priglausti, kai jiems to reikėjo labiausiai.“
Apie pašaukimą
„Ši tarnystė prasidėjo prieš gerus 25 metus. Iki šiol pamenu, kad pirmasis paraginimas imtis labdaringos veiklos atėjo per sapną. Buvau neseniai įtikėjusi, sapnavau, kad vienui viena stoviu senovinio burlaivio denyje ir matau: už borto – kūdikis! Šokau į vandenį, ištraukiau. Kūdikis atrodė toks mažas, liesas, pamėlęs... atrodė, kad tikrai miręs. Puoliau jį gaivinti, ir jis atgijo. Tada atsidūriau javų lauke pjūties metu... Ir staiga suskambo telefonas – iš Lietuvos atstovybės Londone pranešė, kad Airijos krikščionys suteikė pagalbą besimezgančiai labdaros tarnystei...
Supratau, kad tai mano pašaukimas. Po kurio laiko melsdamasi širdyje išgirdau žodžius „Ar tu tai darysi?“ Išsigandau – ką turėsiu daryti? O jei nepajėgsiu? Ką atsakyti? Bet Viešpačiui atsakiau: „Darysiu“, ir pati sau galvojau: net jei reikės batus valyti ar raištelius rišti – darysiu. Ir kai vėl atsiklaupiau maldai, supratau, kad tas „Taip“ buvo nepaprastai svarbus sprendimas mano gyvenime. Vėliau niekada dėl to nesigailėjau. Nors susiduriame su daugybe išbandymų, esu nepaprastai dėkinga Viešpačiui už pašaukimą. Juk svarbiausias mūsų pašaukimas – skelbti Evangeliją. Ir mes čia, „Vilties centre“, ją skelbiame – tiek dalindami pietus, tiek kitaip patarnaudami. Tai Viešpaties mums suteikta malonė.
Prieš kurį laiką skaičiau XIX a. išleistą knygą „Pokalbiai“, kurią parašė prancūzų pamokslininkas evangelikas. Mane sukrėtė mintis, kad kai Kristus grįš savo šlovėje, Jis nesakys: „Buvau jūsų Karalius, ir jūs mane garbinote. Buvau jūsų Dievas, ir jūs man tarnavote.“ Ne. Jis sakys: „Buvau nuogas, alkanas, ligonis, kalinys...“ Tokie yra tikrieji Viešpačių Viešpaties „titulai“...“
Apie sunkumus
„Su sunkumais susiduriame nuolatos. Šiuo metu sunkiausia tai, kad mus nustojo remti „Maisto bankas“, su kuriuo bendradarbiavome nuo 2009 m., bet, pasikeitus vadovui, pasikeitė ir šios organizacijos veiklos kryptis. Anksčiau IKI parduotuvės per „Maisto banką“ atiduodavo mums paskutinės dienos galiojimo mėsos, pieno produktų, iš kurių galėjome gaminti maistą, nes produktai dar būdavo tinkami. Bet dabar „Maisto bankas“ modernėja, ieško kitokių veiklos būdų, o ne tiesiog maitinti žmones, pvz., atidaro vadinamąsias atiduotuves, į kurias vargingieji gali ateiti ir gauti po penkis kilogramus produktų.
Supratau, kad mūsų požiūris į tarnavimą žmonėms skiriasi. Mūsų žmonės – ne atiduotuvių klientai, jie ten nenueina... Kai kurie iš jų neturi namų, net dokumentų, sunkiai gaudosi gyvenime... Toks žmogus, gavęs tuos penkis kilogramus produktų, tiesiog suvalgys ir vėl bus alkanas. O čia, labdaros valgykloje, jie gali pavalgyti kasdien paruošto šilto maisto, iš švarių indų – kaip jie tuo džiaugiasi!
Taigi, dabar mums tikrai nelengva... Nežinome, kaip bus toliau, bet meldžiamės ir tikime, kad Dievas, kuris pašaukė šiai tarnystei, mūsų nepaliks. Jis visada rūpinasi ir rūpinsis, nes tai – ne mūsų, o Dievo darbas.“
Apie evangelizacinį tarnavimą
„Šiemet pradėjome naują tarnavimą mūsų centro žmonėms. Visada troškau, kad jie būtų išgelbėti – tai pats didžiausias patarnavimas. Pamaitinti svarbu, bet gelbėti sielas – nepalyginamai svarbiau. Šį pavasarį šeštadieniais pradėjome organizuoti pusryčius – Biblijos studijų grupeles. Į juos ateina, kas nori (į „Vilties centro“ valgyklą darbo dienomis ateina savivaldybės nukreipti asmenys, red. past.). Per Velykas surengėme šventę, pagaminome skanius pietus, parodėme filmą „Jėzus“ ir pakvietėme ukrainiečių šlovintojų šeimą iš Utenos, kurie giedojo giesmes, psalmes. Susirinkusieji buvo labai paliesti... Po to aš pakviečiau visus norinčius kiekvieną savaitę ateiti studijuoti Bibliją. Pradžioje galvojome, jog ateis penki žmonės, bet kai atvažiavome, prie durų stovėjo eilė žmonių, klausiančių: „O manęs neišvarysite?“
Štai toks mūsų tarnavimas. Pavaišiname juos pusryčiais, sumuštiniais. Susirenka daug pagyvenusių moterų – katalikių, stačiatikių. Jos beveik nieko nežino apie Dievą, net Velykos joms pirmiausia reiškia dažytus ir pašventintus kiaušinius. Su jomis bendraudama supratau, kokiai daugybei žmonių tinka žodžiai: Be apreiškimo žūsta tauta (Pat 28, 19). Šitie žmonės – kūdikiai Kristuje. Daugelis jų niekam nereikalingi, nedaug tesupranta, įpratę prie apeigų, tradicijų... Kai kurie anksčiau nebuvo net girdėję apie evangelinį tikėjimą. Bet jie glaudžiasi prie Dievo, nors dar beveik visiškai Jo nepažįsta.
Nežinau, kiek man dar liko gyventi – esu jau garbingo amžiaus, bet vis aiškiau suprantu, kad šis tarnavimas – rūpintis šiais „kūdikiais“ – nuostabiausia, kas galėjo įvykti mano gyvenime per visus trisdešimt metų, kai seku Kristų.“
Apie žmonių likimus
„Į mūsų labdaros centrą ateina nuostabūs žmonės, kiekvienas su savo istorija. Štai vienas vyriškis, turintis psichikos problemų, kažkada buvo profesorius. Kita moteris – našlaitė, menkai išsilavinusi ir visą gyvenimą vargusi, dabar rašo eilėraščius. Arba dar vienas vaikinas – jo tėvas alkoholikas, mama mirusi, pats neįgalus, bet jis jau metė gerti, rūkyti, lanko Biblijos studijas.
Papasakosiu dar vieną juokingą ir kartu graudžią istoriją. Mes slavai, vartojame tėvavardžius. Sykį jaunas vyras, kuris dabar pas mus lankosi, pareiškė: „Larisa Grigorjevna, nekenčiu jūsų tėvavardžio.“ Aš nustėrau... Kodėl? Ką padariau aš ar mano seniai miręs tėvas? Pasirodo, jis atvyko iš Baltarusijos (Baltarusijos diktatoriaus A. Lukašenkos tėvavardis taip pat Grigorjevičius, red. past.), dalyvavo protestuose, turėjo bėgti į Lietuvą. Karui prasidėjus nuvyko į Ukrainą... tarnavo baltarusių pulke. Bet nebuvo tam pasirengęs, karas palaužė jį psichologiškai. Vėl grįžo į Lietuvą, ėmė lankytis pas mus. Kartą jis atsargiai manęs paklausė: „Kaip vertinate karą?“ „O kaip galima vertinti? Čia viskas vienareikšmiška…“ – atsakiau. Pasirodo, čia, Lietuvoje, jį sumušė Putino gerbėjai. Meldžiausi už jį. Kitą dieną jis paskambino džiaugdamasis, kad malda padėjo geriau už psichologus. Tas vaikinas ir dabar pas mus ateina... Toliau meldžiuosi už jį, nes jis pasiklydęs šiame pasaulyje, nors Viešpats jau liečia jo širdį.
Įvairūs likimai, įvairios istorijos... Visi tie žmonės – man nepaprastai brangūs. O svarbiausia – visus juos myli Viešpats, ir visiems jiems reikia Kristaus.“
Apie lankomą bažnyčią
Labai svarbu, kad susitikę su Dievu šitie „kūdikiai“ pradėtų lankyti bažnyčią. Ir dar reikia, kad bažnyčia būtų šalia, nes kitaip jiems tiesiog per sunku nueiti. Taigi neseniai aš perėjau į kitą bendruomenę, kuri įsikūrusi netoliese ir kuriai ėmė vadovauti mano sūnus, kai Dievas stipriai prisilietė prie jo širdies. Vėliau jis sunkiai susirgo „kovidu“, gydytojai nieko gero nežadėjo. Tada, prieš kelerius metus, sekmadienį ryte jis man parašė, kad labai pablogėjo, kvėpuoja su aparatu. Puoliau melstis, vėliau meldėsi visa bendruomenė, ir tą patį vakarą sūnui pasidarė geriau, o ryte jis beveik visiškai atsigavo. Gydytojai negalėjo patikėti, sakė, kad tai stebuklas – sūnus tarsi prisikėlė iš numirusiųjų.
Prieš kelerius metus valgykloje lankydavosi viena stačiatikė močiutė. Kartą ji pasiskundė: „Nusipirkau stebuklingą ikoną, o ten – ikona norinčioms ištekėti!“ O jai buvo jau aštuoniasdešimt metų! Papasakojau tai močiutei apie atgailos maldą, ir ji kurį laiką tik taip ir meldėsi... Tada pradėjo skaityti Psalmes, Evangelijas. Nusprendė pasikrikštyti – krikštui pasisiuvo baltą suknelę... Dabar jai jau 83 metai, o ji vis mane apkabina ir kartoja: „Larisa, kaip gerai, kad tu mane už rankos atvedei pas Dievą.“ Taigi ji lanko tą bažnyčią ir džiaugiasi. O aš džiaugiuosi, kad išgelbėta siela.“
Apie tarnystės ir gyvenimo tikslą
„Man labai patinka viena Biblijos eilutė iš Laiško hebrajams: Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją – mūsų Viešpatį Jėzų, teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! (Hbr 13, 20–21). Autorius skatina mus taip mąstyti ir elgtis – ieškoti Dievo vedimo, o ne stengtis daryti tai, kas mums patiems atrodo gera ir teisinga. Aš irgi to neišvengiau, kol supratau, kad tokie darbai neša tik vargą. Ir dabar vis dar siekiu to paties – tobulėti, vykdant Jo valią.
Šiandien labiausiai reikia žmonių, kurie prisidėtų prie šios tarnystės, ir tų, kurie galėtų ją perimti – būtų Viešpaties pašaukti ir suprastų šį pašaukimą. Taip norisi iki galo įvykdyti savo tarnystę, todėl meldžiu Viešpaties, kad kai ateis paskutinioji valanda, galėčiau ištarti: „Baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Noriu savo širdyje žinoti, kad viską įvykdžiau, kad neliko nieko nepabaigto. Manau, kad tai svarbu.“
***
Dėkojame Dievui už Vilniaus evangelinės bažnyčios draugystę su „Vilties centru“. Palaikykime šią gražią tarnystę malda, aukomis ar patarnavimu – kaip širdis ragina.
Nuotraukų autorė Sonata Aleksandravičienė