Jis su manimi vaikščiojo ramybėje ir tiesoje [...] (Malachijo 2, 6).
Nuo pat pirmojo Pradžios knygos skyriaus akivaizdu, kad ryšys su Dievu yra pamatas, ant kurio gyvenime turėtume statyti visa kita. Statyti ant ko nors kito – tas pats, kas statyti ant smėlio. Kodėl? Todėl, kad anksčiau ar vėliau mūsų ryšiai su vaikais, broliais ir seserimis, sutuoktiniu, tėvais ar bičiuliais sutrūkinės ar išvis nutrūks.
Jei nesuprantame, kad visų pirma esame sukurti bendrauti su Dievu, tai taip ir liksime nesupratę, iš kur mūsų širdyse atsiveria toji tuštuma ir vienatvė. Tą tuštumą nesėkmingai stengsimės užpildyti trimis dalykais:
Žmonėmis – artimas žmogus gali iš dalies patenkinti meilės ir emocinio artumo poreikį, bet dvasinės tuštumos širdyje neužpildys niekas kitas, tik Dievas.
Daiktais – materialūs dalykai mūsų gyvenimą daro patogesnį, mes džiaugiamės didesniu komfortu. Turėdami daugiau pinigų galime atlikti daugiau gerų darbų ar tai, apie ką kukliau gyvenantys gali tik pasvajoti. Tačiau net ir turėdamas apsčiai materialių dalykų žmogus vis tiek gali jaustis vienišas ir nelaimingas.
Religija – Dievo nedomina religija. Jam svarbus gyvas ryšys su tavimi. Religija tampa reikšminga tik tuo atveju, jeigu sustiprina tą ryšį, o taip būna anaiptol ne visuomet. Labai dažnai religinės taisyklės kliudo užmegzti ar tvirtinti ryšį su Dievu. Biblijoje skaitome apie religingus žmones, kurie nepažino Dievo, nors Jis gyveno tarp jų. Kartais mes taip užsisukame savo religinėse ideologijose, mokymuose ir principuose, kad nebesuprantame, jog gyvenime visų svarbiausia yra asmeninis, artimas, kasdienis ryšys su Dievu, bendravimas, pilnas pokalbių ir įsiklausymo.
MALDA
Viešpatie, dėkoju už brangią dovaną – Kristaus atkurtą ryšį su Tavimi. Nenoriu, kad kiti dalykai tą ryšį susilpnintų. Padėk, kad mano bendravimas su Tavimi išliktų tvirtas ir skaidrus.