Skaitydami Naująjį Testamentą daug kartų perskaitome Jėzaus Kristaus ištartą sakinį: Kas turi ausis klausyti – teklauso! Šiuos žodžius Jėzus pasako kalbėdamas susirinkusioms minioms, atskirai savo mokiniams ir jau prisikėlęs iš mirusiųjų, siųsdamas žinią septynioms Azijos bažnyčioms. Kiekvieną kartą, kai perskaitome šią frazę, būtina atkreipti dėmesį į prieš tai Jėzaus pasakytus žodžius.
Kodėl Viešpats Jėzus Kristus sako tokį keistą sakinį? Atrodytų, jog ausis turi visi žmonės. Tik ar visi norime išgirsti tai, ką mūsų Kūrėjas nori mums pasakyti?
Kai Jėzaus pasekėjai Jo paklausė, kodėl Jis minioms kalba palyginimais, Viešpats atsakė persakydamas senovės pranašo ištarmę: Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau (Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus 15 eilutė).
Ar Kūrėjas šiais žodžiais kalbėjo tik tuometinei Jo klausiusių žmonių kartai, ar visoms kartoms? Kaip šiandien girdime Jo žodžius, skirtus atnešti dievišką šviesą į mūsų širdis ir mintis? Kas trukdo išgirsti ausimis ir suprasti širdimi?
Žmonijos istorijos kulminacija – mūsų Kūrėjo įsikūnijimas. Dievas Sūnus tapo vienu iš mūsų, kad galėtų mums pasakyti gyvenimo žodžius, bet mums šis įvykis neatrodo toks svarbus, koks yra iš tikrųjų. Mes galvojame, kad suprasti tai, ką Jis sako, nėra pats svarbiausias dalykas ir nesikreipiame į mus Sukūrusįjį, nuolankiai prašydami Jo malonės suvokti sakomų žodžių prasmę.
Negi iš tikrųjų kažkas turėjo aukoti už mus savo gyvybę? Nejaugi tikėjimas piktojo melais toks pražūtingas, kad mus išgelbėti gali tik įsikūnijęs Dievas Sūnus? Ar gali taip būti, kad vienintelis būdas žmonėms išsigelbėti iš beviltiškos padėties, tai patikėti Jėzaus Kristaus atliktu darbu – Jo mirtimi ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlimu iš mirusiųjų?
Kaip mes vertiname Šventąjį Raštą – mums skirtus Kūrėjo žodžius? Ar norime kartu su psalmės autoriumi prašyti: Suteik savo tarnui malonę, kad aš gyvendamas Tavo žodžio laikyčiausi. Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau. Esu žemėje svečias, neslėpk nuo manęs savo įsakymų (Psalmių knygos 119 skyriaus 17–19 eilutės).