Kviečiame prisiliesti prie garbaus amžiaus senjorės Liudos Živatkauskienės, ką tik atšventusios 80-ąjį gimtadienį, kūrybos. Ši brangi sesuo Kristuje, gyvenanti Šilutėje, kuria eiles, apmąstydama bažnyčioje girdėtus pamokslus, reflektuodama džiaugsmingas ir skausmingas gyvenimo patirtis, išgyvenimus. Savo kūryboje Liuda gėrisi Viešpačiu ir Jo kūrinija, o kartais Liudos eilės išsilieja iš širdies plaukiančia malda...
PARUOŠKI ŠIRDĮ
Širdyje kelią Viešpačiui paruoški,
Per prigimties dykumą taką išgrįsk.
Pakeles nuolankumo žiedais papuoški,
Duobes abejonių užpilti išdrįsk.
Ištiesink vingius dvejojančios širdies,
Kalvas išdidumo, puikybės nulygink,
Nepabūk bejėgiškumo nakties,
Priešui teisingumu atlygink.
Maištingumo ir nuodėmių liūną,
Pelkes klastos – oi, sausinti bus ką,
Viskas, kas genda ir pūna,
Apsaugok šventumo druska.
Paruošk kelią tarp kopų smėlėtų,
Ištiesink vingiuotus širdies takus,
Kad Viešpats pasiekti galėtų
Ir tolimiausius širdies kampus.
KLAUSYK DIEVO ŽODŽIO
Klausyk Dievo žodžio kaip vėjo ošimo,
Nors vėjo negali pagauti.
Klausyk Žodžio kaip varpų gaudimo –
Varpų negali nukauti.
Klausyk Dievo žodžio kaip jūros šniokštimo –
Bangos kojų negali apauti.
Klausyk kaip bitės dūzgimo –
Per jį medų gali ragauti.
Klausykis išminties davimo –
Tikrai gali jos gauti –
Kaip paukščio giesmėje verkimo.
***
NEBESISTENGSIU GERIAU TAVE PAŽINTI,
NEKAUPSIU TEOLOGINIŲ ŽINIŲ.
TROKŠTU SU TAVIMI APSIKABINTI,
BUČIUOTI KOJAS, PERVERTAS VINIŲ.
POKALBIS
Dieve, noriu su Tavim kalbėtis
Apie savo nemigas, mylimus žmones,
Tavo kūrinijos gausa stebėtis,
Melstis ir prašyti malonės.
Dieve, noriu kalbėtis su Tavimi
Apie pasaulio skausmą ir vargus...
Padėki neužstoti šviesos savimi,
Padėki man nuversti proto stabus.
Dieve, kalbėtis su Tavimi norėčiau
Apie išėjusius į Tavo karalystę...
Suteik jėgų, kad aš galėčiau
Sutikti mirtį kaip jaunystę.
Dieve, su Tavimi kalbu apie Tave,
Norėdama geriau pažint save,
Nes pagal savo atvaizdą mane sukūrei
Ir savo garbei mus šeimon subūrei.
Tu esi gyvenimo tiesa, o aš – tik melas?
Tu – gyvenimo šviesa, argi aš tamsybė?
Jei Tu meilė, aš – ilgesys,
Tu – gyvybė, aš savy – mirtis.
Dieve, su Tavim kalbu apie save,
Norėdama geriau pažint Tave.
Juk pagal savo atvaizdą mane sutvėrei,
Per Kristų kelią pas save atvėrei.
Tu esi gyvenimo tiesa ir aš einu į ją.
Tu – MEILĖ, aš – jos trupinys.
Tu – gyvybė, aš – jos atspindys.
AČIŪ, KAD PAGAL SAVO ATVAIZDĄ
MANE SUTVĖREI
IR VARTUS DANGUN ATVĖREI.
KOVA SU BLOGIU
Kovoti su blogiu ir nugalėti
Galima vieninteliu būdu –
Per save praleist jį kaip pro rėtį
Iki pat širdies gelmių.
Sugerti jį kaip į kempinę kraują,
Kai blogio ieties smaigalys širdy.
Ir tik tada jis neatgims iš naujo –
Neplis toliau, ištirps tavy.
Ištirps tavy ir, virtęs į teisumą,
Pražys pasiaukojimo žiedais,
Ir per tikėjimą, nemirtingumą
Gėriu pavirtęs pas kitus ateis.
LEISK, VIEŠPATIE, MAN
Leisk, Viešpatie, man
Paliest TAVO žaizdas,
kad įtikėčiau.
Leisk, Viešpatie, man
Paglostyt TAVO rūbą,
kad pasveikt galėčiau.
Leisk, Viešpatie, man
Išgirst TAVO kvietimą,
kad sekt TAVIM pradėčiau.
Leisk, VIEŠPATIE, man
Suaugti su TAVIM,
kad amžiną gyvenimą laimėčiau.
GIMTINĖN
Riedame gyvenimo apskritimu –
Ten, kur buvo pradžia, bus ir galas.
Būtį ir nebūtį išreiškiam kritimu –
Nesulaiko jaunos beprotybės valas.
Gimtinės užkampis – visatos vidurys.
Tiek pastangų – net sąmonė prakiuro,
Kad tik užvirtų senasis virdulys –
Tuštumos baimė nustėrus paniuro.
Apsišarvavęs žodžiais paklydęs laikas
Gale kelionės visatos centre pasivys.
Ir pajutusi tai, tarsi mažas vaikas
Gimtinėn kilsiu tarsi vyturys.
MANO SENASIS TĖVAS
Basos suskirdusios kojos ligotos
Nesitiki kelio geresnio...
Sukumpusiais pirštais rankos gyslotos
Nesitiki darbo lengvesnio...
Išblukusios, kietos lūpos kraujuotos
Neištaria žodžio švelnesnio...
Užgesusios akys rasa ašarotos
Nemato nieko gražesnio...
SENELIO MALDA
Pasikartojanti, monotoniška malda
Lūpose – kaip po kojomis skalda
Tyli. Jos kalba tokia skurdi,
Kartais – kaip aimana skaudi.
– O, Dieve, ar Tu ją girdi? –
Užmerkusi akis įsiklausyt bandau...
Toje maldoje stebuklą pajutau.
Tai ne malda, o bangos
Apie Kristaus kojas rangos.
Jos plauna, glosto ir gaivina,
Ir savo monotonija ramina.
Suvytusių lūpų malda skurdi –
Kristui kaip banga prie kojų maloni.
PRISIMINIMAI
Prisiminimai migloti, ilgesingi
Artėjant senatvei keistai aiškėja,
Tarsi metai bėgantys, nevaisingi –
Nešti juos artyn su vėju.
Šalti, nedirgina jausmų.
Bjaurūs, pūvančiu tvaiku,
Šlovės, didybės kupini,
Linksmi žaidimuose vaikų.
Saulė rūmus juose stato
Iš minkštų debesėlių,
Ilgesio spąstai užsitrenkę nemato,
Nepraleidžia meilės, šešėlių.
Visą gyvenimą įkapes siuviesi,
Norėdamas išsaugoti vienatvę.
Visas ilgesio godas sukviesi,
Lėtai žengdamas į senatvę.
Į prisiminimų tankmę įkritus
Savo vienatvės veidą matau,
Kaip iš letargo miego pabudus
Vidinę tylą rankose vartau.
LAIMĖ
Upelis pliauškina delnais
Drugių šokiui į taktą,
Atskridęs kloniais ir kalnais
Vėjelis pabučiuoja kaktą.
Sugrįžo džiaugsmas ir viltis –
Pakilsiu vėl ir skrisiu,
Atstūmusi negatyvias mintis
Į meilės marias brisiu.
Akys – okeanai du:
Meilė ir ištikimybė.
Pasaulio vardas: „Mes abu“ –
Laimėj paskendo realybė.