Šventajame Rašte skaitome apie legendinį Izraelio karalių Dovydą. Jo valdymo laikais Izraelis tapo stipria klestinčia karalyste. Karaliaus autorystei priskiriama didelė dalis šventykloje giedotų Dievo garbinimo giesmių. Jos yra Šventojo Rašto dalis. Jo psalmių žodžiai iki šių laikų guodžia ir moko daugelį žmonių. Kas rūpėjo karaliui, kurį prisimename praėjus beveik trims tūkstantmečiams?
Dovydui svarbiausia buvo ne karalystės valdymas, bet jo santykis su Kūrėju – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Vieno dalyko prašau, Viešpatie, ir to vieno trokštu – gyventi Viešpaties namuose per visas savo gyvenimo dienas, stebėti Viešpaties grožį ir lankyti Jo šventyklą (Psalmių knygos 27 skyriaus 4 eilutė). Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis. Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis (ten pat, 34 skyriaus 1–2 eilutės).
Karalius atvirai kalbėjo apie savo nuodėmes. Nuoširdumas jam buvo vertingesnis už nepriekaištingą įvaizdį: Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdienio mano vaitojimo. Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos. Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui.“ Tada atleidai man kaltę (ten pat, 32 skyriaus 3–5 eilutės). Nors Dovydas išpažino savo kaltę Viešpačiui, jis atvėrė gėdingą ir skausmingą patirtį psalmės žodžiais.
Karalystės gerovė karaliui nebuvo pats svarbiausias dalykas, bet ji jam tikrai rūpėjo: Išgelbėk savo tautą ir laimink savo paveldėjimą. Ganyk ir išaukštink juos per amžius (ten pat, 28 skyriaus 9 eilutė).
Pradėdamas vieną psalmę Dovydas prabyla apie rūpinimąsi vargšais. Tas rūpestis nebuvo apsimestinis: Palaimintas, kuris kreipia dėmesį į vargšą; nelaimėje išgelbės jį Viešpats (ten pat, 41 skyriaus 1 eilutė).
Dėl savo tikėjimo bei nuoširdaus atvirumo karalius Dovydas tapo sektinu pavyzdžiu nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, bet ypatingą dalį jo psalmėse sudaro Kūrėjo dovanotos pranašiškos įžvalgos, kurios apreiškia tobulą visos žmonijos Valdovą, paaukosiantį save už visus žmones ir prisikelsiantį iš mirusiųjų. Matydamas būsimąjį Kristaus išaukštinimą, Dovydas giedojo: Viešpats tarė mano Viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis.“ Viešpats duos Tau iš Siono Tavo stiprybės skeptrą. Valdyk savo priešus! (ten pat, 110 skyriaus 1–2 eilutės).