Kai prieš kurį laiką su sūnumi atsidūrėme sanatorijoje Druskininkuose, gimė mintis iš arčiau susipažinti su nuostabiais druskininkiečiais – aktyvia visuomenininke Rima Bocisiene ir žinomu juvelyru Giedriumi Bocisu. Ilgą laiką Rima Bocisienė buvo Druskininkų evangelinės bažnyčios vyresnioji, bet ne tik – šiandien ji jau trečią kadenciją perrinkta Neravų seniūnaitijos seniūnaitė, Druskininkų savivaldybės NVO tarybos pirmininkė, projekto „Kompleksinės paslaugos šeimoms“ socialinė darbuotoja, vaikų dienos centro „Po vienu stogu“ įkūrėja. Rima pasakoja, kad visos socialinės veiklos prasidėjo tuomet, kai prieš gerą dešimtmetį šeima persikraustė gyventi į netoli Druskininkų esantį Neravų kaimą – čia ėmė kurtis daugiau jaunų šeimų su vaikučiais, kurie mielai užsukdavo ir į Bocisų kiemą. Pati augindama vaikus Rima norėjo jiems suteikti daugiau prasmingų renginių, išvykų ar net stovyklų – taip ir prasidėjo visos šiandieninės veiklos, kuriose aktyviai dalyvauja visa Bocisų šeima – vyras Giedrius bei vaikai Dominykas ir Emilija.
Įleidę šaknis Druskininkuose
Rima ir Giedrius – tikri dzūkai, abiejų tėvai kilę iš šio krašto. Giedrius gimė ir augo Druskininkuose, tad lankydamas mamą iki šiol su ja kalba dzūkiškai. Giedriaus šaknyse teka menininkų kraujas – mamos mergautinė pavardė Čiurlionytė, nors, pasak Giedriaus, to fakto nesureikšmina, nes Druskininkuose ir Varėnoje buvo nemažai Čiurlionių. „Kadangi pats esu menininkas, domėjausi savo praeitimi, bet sužinojau, kad tik mano prosenelė užsiėmė meniniu siuvinėjimu. Ir mama dar turi jos siuvinėtų patalynės užvalkalų. Ji tikrai meniškai atliko savo darbą, bet daugiau niekas iš giminės nebuvo susijęs su daile ar menu“, – pasakoja Giedrius.
Rima savo charakteryje randa daug iš praeities ateinančių gijų – abu jos seneliai buvo partizanų vadai, vėliau sušaudyti – vienas pačiuose Druskininkuose, kitas – jo apylinkėse, o žmonos su vaikais buvo ištremtos. Tik 1967 m. jau suaugę Rimos tėvai grįžo į Lietuvą, kur ji ir gimė. „Aš nuo mažens buvau kovotoja už tiesą ir visuomet galvodavau, iš kur manyje tas nesusitaikymas su blogiu ir netiesa. Bet vėliau, analizuodama genealoginį medį, supratau, kad tai turbūt mano genuose. Kaip Giedriaus šeimoje persipina meniškumas, taip mano šeimoje – veržlumas, kovingumas, verslumas.“
Noras padėti silpnesniam
Vis dėlto Rima tikina, kad noras padėti silpnesniam, puoselėti savo kraštą, nešti krikščioniškas vertybes kyla ne tik dėl praeities, bet ir dėl to, kad atrado gyvą ryšį su savo Gelbėtoju. „Iš tiesų noras padėti kitiems dar labiau sustiprėjo atradus Dievą. Tikėjimas sustiprino empatiją ir altruizmą. Gal mūsų šeimos kelias būtų pasisukęs kitur, bet tikėjimas, buvimas bažnyčioje, kur girdėdavome Dievo žodį apie vargšą, alkaną, nuskriaustąjį, kreipė mintis ir širdis į gailestingumo tarnystę. Supratome, kad neužtenka rūpintis vien tik savimi: užsidirbti ar pasistatyti namą, norėjosi parodyti gailestingumą kitiems.“
Panašiai prisimena ir Giedrius: „Dar besimokydamas pradinėse klasėse pastebėjau, kad man pavyksta perkelti ant popieriaus savo vaizduotės vaisius. Vėliau mokykloje piešdavau karikatūras, o vyresnėse klasėse tapau mokyklos dailininku. Tačiau kai 1992 m. susitikau su Dievu, atėjau į evangelinę bažnyčią, ėmiau trokšti daryti daugiau, nei tik tai, kas susiję su manimi. Dar tuomet, kai nepažinojau Rimos, aš savanoriaudavau Vaikų dienos centre ir Vaikų dailės galerijoje, kuriai vadovavo amžinatilsį Cololo. Ten vaikai ateidavo piešti – taip aš prisidėdavau prie socialiai remtinų vaikų gerovės. Tas noras daryti ką nors daugiau – savanoriauti be atlygio – gimė beieškant Dievo.“
Tikėjimo pradžia
Prisiminus tikėjimo pradžią, imame kalbėti apie laikmetį, kai XX a. pabaigoje nuvilnijus atgimimo bangai Lietuvoje gimsta evangelinės bažnyčios ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Rima prisimena, kad būtent Druskininkuose vyko pirmieji bažnyčių „Tikėjimo žodis“ sąskrydžiai. „Po sąskrydžio gimė ir vietinė bažnyčia. Tų sąskrydžių metu mane pagavo tikėjimo tiesa, bet aš išvažiavau studijuoti į Vilnių. Druskininkuose įtikėjusieji ėmė burtis į bendruomenę, o aš prie bažnyčios Druskininkuose prisijungiau grįžusi po studijų 1996 m. Įsiliejusi į tikinčiųjų bendruomenę, pradėjau joje tarnauti. Gal po metų tapau namų grupelės vadove, o vėliau – ir bažnyčios vyresniąja.“
Giedrius įtikėjo 1992 m., kai Druskininkų Vasaros estradoje vyko evangelinių bažnyčių tarnautojų sąskrydis. „Tuo metu išgyvenau sunkų laiką, nes tėtis sirgo vėžiu. Įtikėjome visa šeima – aš ir mano trys seserys, kurios ėmė lankyti naujai įsikūrusią evangelinę bažnyčią, o mane pakvietė tarnauti kariuomenėje, tad kurį laiką buvau atsitraukęs. Bet nuo 1999 m. esu Druskininkų bendruomenės pakalikas (šypsosi).“
Šeimyninis vadovavimo modelis
Druskininkų evangelinę bažnyčią lanko apie 20 suaugusių žmonių, kartais susirenka ir daugiau, ypač tuomet, kai iš didmiesčių pas tėvus sugrįžta užaugę vaikai. Pasak Giedriaus, bažnyčia labai šeimyniška – kaip viena didelė šeima. „Bažnyčią nuo pat pradžių lankė gausios šeimos, auginančios po 3, 4 ar net 5 vaikus, todėl natūraliai daug kas sukdavosi apie vaikus – rengdavome jiems diskotekas, statydavome vaidinimus bažnyčioje… Kai mūsų pačių vaikai buvo maži, susirinkimo metu Rima pamokslaudavo, o aš tarnaudavau vaikams – vesdavausi į lauką apie 20 vaikų. Smagu, kad dabar tie vaikai užaugę ir jau prižiūrime jų vaikus.“
Ilgą laiką bažnyčiai vadovavusi Rima pasakoja, kad visuomet norėjo, jog bažnyčioje būtų jauku, šilta, gera – kad būtų prižiūrėti vaikai, patarnauta moterims, šeimoms. Turbūt todėl jos vadovavimo modelis toks šeimyninis... „Mes labai daug investavome į vaikus, į šeimas. Daug pastangų dėjome kurdami santykius, tikinčiųjų bendrystę. Gal būtent tuo mūsų bendruomenė ir išsiskyrė“, – sako Rima.
Tam pritaria ir vyras Giedrius, džiaugdamasis, kad Rima turi daug idėjų, jai patinka organizuoti renginius, suburti žmones, drauge keliauti, o jis padeda tas idėjas įgyvendinti. „Mūsų bažnyčios žmonės kelis kartus per metus kur nors keliaudavo: eidavome į žygius, plaukdavome baidarėmis, vykdavome į ekskursijas. Apie 8-erius metus rengėme „Vaikų Kalėdų“ renginius, kūrėme spektaklius, vedėme pamokėles „Šauniausia kelionė“. Vykdavau į kitus miestelius rodyti filmą „Jėzus“, tad esu išmaišęs visą Dzūkiją – buvome ir už Varėnos, ir Puodžių kaime, ir Valkininkų vaikų namuose (80 km nuo Druskininkų). Turbūt nebeliko kaimo mūsų krašte, kurio neaplankėme (šypsosi). Varėnos vaikų namuose, pasidalinę poromis, tarnavome apie 3 mėnesius – kiekvieną sekmadienį ten važiuodavome ir vesdavome kursus. Aš triūsiau šioje srityje, o Rima siekė suburti bažnyčios branduolį. Ji nenustygdavo vietoje, vis ieškodavo, kas praturtintų bažnyčią. Jos varikliukas nuolatos įjungtas...“
Pagalba miesto šeimoms
Sutuoktiniai pamena, kaip jų kieme rinkdavosi vaikai, o namuose sekmadieniais susirinkdavo bendruomenė, kitomis savaitės dienomis pas juos vykdavo ir namų grupelės. Bocisų namų durys visuomet atviros žmonėms, nes tokiu būdu jie gali patarnauti, padėti kitiems. Anot Rimos, tarnystės bažnyčioje metai buvo labai intensyvūs, pilni įvairios veiklos, kartais net išsiveržiančios už bažnyčios sienų. Rima pasakoja: „Man patinka tarnauti vaikams, bet mačiau ir moterų problemas, su kuriomis jos susiduria tiek bažnyčioje, tiek už jos ribų, todėl norėjau patarnauti ir joms. Tik bažnyčios lankymas problemų neišsprendžia, kai kurie jų poreikiai lieka neatsakyti, jos niekaip neištrūksta iš savo problemų. Pradėjau mąstyti, kaip padėti tokioms moterims. Užsimezgė ryšiai su Bendrijos, Kauno krašto pastorių žmonomis, pradėjome tarpusavyje bendrauti – pačios išsikalbėdavome, matydavome, kur esame įstrigusios tuose moteriškuose klausimuose, ieškodavome atsakymų… Organizuodavome įvairius renginius, bet man pačiai labiausiai padėjo kursas moterims „Brangesnė už perlus“, kurią vedė „Agapės“ tarnystės moterims vadovė Diana Peteraitienė. Vėliau atsirado ir kitos programos – „Dovanota viltis“ ir „Alfa“ kursai. Galiausiai pamačiau, kad tai puiki evangelizacinė priemonė, kuria galima pasiekti ir netikinčias moteris, joms patarnauti, nes jos susiduria su tais pačiais iššūkiais. Taip viskas ir užsisuko. Džiaugiuosi, kad kursus lankiusių miesto moterų tikėjimas sustiprėjo ir jos toliau aktyviai ieško Dievo įvairiose bažnyčiose. Neseniai mūsų bažnyčioje vyko kursas poroms „Dviese“, planavome tokį kursą surengti ir miesto šeimoms.“
Tačiau šia prasminga veikla Rima neapsiriboja, ji svajoja Druskininkuose įkurti Šeimos krizių centrą.
Vaikų dienos centras „Po vienu stogu“ ir vasaros stovyklos
Lietuvoje kuriasi vis daugiau Vaikų dienos centrų, kuriuose suteikiama pagalba socialiai remtiniems vaikams ir jų šeimoms. Apie tokią pagalbą vaikams svajoję Bocisai 2020 m. ryžosi Druskininkuose įkurti Vaikų dienos centrą. Sutuoktiniai prisimena: „Pareiškus norą kurti Vaikų dienos centrą, mums paskambino iš savivaldybės ir pasiūlė perimti Švietimo centre jau veikiantį Vaikų dienos centrą.“
Nors Rima ir Giedrius buvo pasiruošę šiam darbui – Rima yra baigusi Edukologijos universitetą, o Giedrius – pedagoginės psichologijos kursus, – tačiau jiems teko susidurti su nemenkais iššūkiais. Buvo skaudu matyti vaikų problemas: skurdą, apleistumą, sunkią šeimų socialinę padėtį. Rima atvirauja: „Negalvojau, kad kai kuriose šeimose padėtis tokia sunki. Veiklos pradžia buvo išties sudėtinga. Nors tai buvo didelis iššūkis, džiaugiamės, kad pamažu pavyko susitvarkyti ir šiandien situacija yra pagerėjusi.“
Dienos centrą „Po vienu stogu“ penkias dienas per savaitę lanko 25 vaikai iki 14 metų amžiaus. Čia jie ruošia pamokas, gamina maistą, dalyvauja daugybėje edukacinių veiklų, lavinami jų gebėjimai. Bet svarbiausia, anot Giedriaus, kad jie yra saugūs, prižiūrėti ir po pamokų prasmingai leidžia laiką. Rima lyg antroji mama trokšta centre sukurti namų aplinką, kad būtų jauku ir saugu, rūpinasi vaikų savijauta, ar jie yra pavalgę, tinkamai apsirengę, padeda paruošti pamokas ir skiepija krikščioniškas vertybes.
Atėjus vasarai vaikai turi galimybę praleisti laiką vasaros stovyklose, kurias organizuoja Rima ir Giedrius Bocisai. Giedrius pasakoja, kad ilgą laiką drauge su Rima savanoriaudavo krikščioniškose Bendrijos rengiamose vaikų stovyklose, o dabar patys tokias stovyklas rengia Druskininkuose. „Praėjusiais metais kartu su Alytaus ir Kėdainių dienos centrais vykome į savaitinę stovyklą Alytaus rajone įsikūrusiame Dapkiškių dvare, o šiemet stovyklausime pajūryje.“
Visuomeninė veikla
Įdomu, kad Rimos Bocisienės veikla neapsiriboja jau išvardintais dalykais. 2023 m. ji trečią kartą išrinkta Neravų gyvenvietės, kurioje gyvena Bocisų šeima, seniūnaite. O neseniai, 2024 m. pavasarį, ji išrinkta ir Druskininkų savivaldybės nevyriausybinių organizacijų (NVO) tarybos pirmininke.
Rima prisimena: „Kai pasistatėme namą netoli Druskininkų ir atsikėlėme gyventi į Neravus, pradėjome bendrauti su kaimynų vaikais, organizavome veiklas vaikams savo kieme, ir taip įsiliejau į čia esančią bendruomenę. Pradėjau rašyti įvairius projektus Neravų bendruomenei: socialinius, infrastruktūros gerinimo ir pan. Ėmėme rengti stovyklas kaimo vaikams, renginius šeimoms, įvairius išvažiavimus.“
Būdama tarpininkė tarp miestelio žmonių ir seniūnijos, Rima ne tik pati dalyvauja įvairiose gyvenimo sąlygas gerinančiose veiklose – rengia talkas, organizuoja turiningą laisvalaikį ir kultūrines išvykas vaikams, kalėdiniu laikotarpiu drauge švenčia Adventą, – bet ir važiuoja pas žmones, juos išklauso, kiek gali – padeda, trokšta suburti aktyvią vietinę bendruomenę. Už dvejus metus vykdytą projektą „Aš ir mano kaimas“, kurio metu bendruomenėje įgyvendinta daug gražių veiklų su vaikais ir šeimomis, Rimos Bicisienės vadovaujamai Neravų kaimo bendruomenei įteiktas Žemės ūkio ministerijos inicijuoto konkurso „Krašto auksas“ apdovanojimas. Tad nenuostabu, kad šią aktyvią moterį neraviškiai renka jiems atstovauti jau trečią kartą...
Rima juokauja, kad jai, matyt, reikia adrenalino: „Jei jau per daug ramu, tai pradedu galvoti, kur čia kokį kalną man įveikus...“ Beje, aplinkiniai žino, kad Bocisai gyvena vadovaudamiesi krikščioniškomis vertybėmis, ir nors kartais gal dėl to pašnairuoja, bet prireikus pagalbos, visada ieško būtent šių „patikimų“ žmonių. Tad ir linkiu su Viešpaties pagalba toliau skleisti Dievo gerumą ir įveikti dar ne vieną kalną!