Esu trijų vaikų tėvas. Vaikai mano gyvenimui suteikia nuostabaus džiaugsmo, bet kartais atneša ir gilaus nusivylimo. Man patinka su vaikais šokinėti ant batuto, imtis imtynių, juos kutenti, apsikabinti, stebėti, kaip jie įmuša savo pirmąjį įvartį, ar džiaugtis, kai jie pelno puikų įvertinimą mokykloje. Jaučiuosi pagerbtas, kai galiu juos nuliūdusius paguosti, padrąsinti ar prieš jiems einant miegoti pasakyti, kad juos myliu.
Visgi ir šiais idiliškais laikais pasitaiko dešimtys situacijų, kai mes pratrūkstame: „Susimąstyk, kokiu tonu kalbi!“ „Nedrįsk taip kalbėti su savo motina, panelyte!“ arba „Daugiau jokių ekranų – visam likusiam gyvenimui!!!“ Ir kiek kartų aš didžiuodamasis važiuodavau su vaikais kur nors ieškoti nuotykių, tačiau didžioji dauguma kelionių baigdavosi įsiūčiu dėl peštynių, kilusių ant galinės sėdynės...
Galbūt santykis ir nėra 10:1, bet, atrodo, sunkūs atvejai nusveria nuostabias akimirkas. Kai taip nutinka, jaučiuosi nugalėtas, palaužtas, nepasitikintis. Nenoriu laimėti garsiau šaukdamas, tačiau kartais atrodo, kad tai vienintelis dalykas, kurį turiu savo „įrankių dėžėje“. Galiausiai jaučiuosi siaubingai ir „pasiekta“ pergalė visai nėra pergalė. O sukilus emocijoms, kartais užsipuolu net savo vienintelę sąjungininkę – žmoną, ir tai visai nepadeda.
Visų šių atgrasančių epizodų poveikis yra toks, kad dažnai jaučiuosi visiškai izoliuotas. Tačiau bendraudamas su daugeliu tėvų supratau, kad į tas tėvų–vaikų kovas esu įsuktas tikrai ne aš vienas.
Priebėga tėvams
Dažnam kyla klausimai: ką daryti su tuo pralaimėjimo ir bejėgiškumo jausmu, kai apima pyktis ar neviltis? Visgi rasti priebėgą, atokvėpį (o gal tai gali būti ir sprendimas) tikrai įmanoma, bet ne alkoholinio kokteilio su ledukais taurėje...
Mus, tėvus, visuomet paguodžia ir sustiprina sveikos doktrinos. Nuolatos turime sau kartoti ir priminti, kad iš Dievo malonės mes esame viena su Kristumi.
Vienybės su Kristumi doktrina dažnai nepastebima, tačiau labai svarbi apaštalo Pauliaus mokyme. Ji nepaprastai svarbi ir krikščionims tėvams, siekiantiems išsaugoti sveiką protą. Per Kristaus mirtį ir prisikėlimą mes esame sujungti su Juo, o tai reiškia, kad mūsų nuodėmės atleistos, kad mes turime asmeninį ryšį su Juo, o taip pat, kad Jo šlovė tampa ir mūsų šlove. Laiško romiečiams 6 skyriuje tai puikiai aprašyta: Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo <...>. Jeigu esame mirę su Kristumi, tikime, kad ir gyvensime su Juo (Rom 6, 4–6. 8).
Apaštalas Paulius sako, kad tu ir aš esame taip susieti su Kristumi, kad mūsų nuodėminga kūniška prigimtis mirė kartu su Juo ir mes gyvename laisvėje per Jo prisikėlimą. Per tikėjimą mes esame taip susieti su Kristumi, kad Dievas Tėvas, žvelgdamas į tave, mato Sūnų: Jis regi stebuklus, Mesijo dosnumą ir gerumą, Jis mato tobulą paklusnumą ir akivaizdžią išmintį; Jis mato kryžių ir tuščią kapą.
Taip į save ir mes turime žiūrėti.
Štai kaip mūsų vienybę su Kristumi apibūdina pastorius ir teologas Bryanas Chapellis: „Kristaus esybė, Jo vardas, Jo santykis su Dievu ir Jo teisumas teikia man milžinišką naudą: aš, kuris buvau miręs ir atskirtas nuo Jo, gyvenu, nes manyje gyvena Kristus. Jo gyvenimas yra mano gyvenimas. Aš nesu Dievas, bet dėl mano santykio su Kristumi Jis dovanoja man privilegiją vadintis Dievo vaiku... Kristaus teisumas yra ir mano teisumas, nes Kristus gyvena manyje. Jis suteikia man tapatybę, nes Dievo dėka Jis tapo mano gyvenimu.“
Perkeista tėvystė
Neklusnūs vaikai šio jūsų statuso nepakeičia. Tai, kad kartais supykstate ant tinginiaujančio savo paauglio, šios būklės nepanaikina. Neseniai kilusi įtampa jūsų santuokoje jūsų taip pat nesumenkino.
Kristus yra mūsų, krikščionių, tapatybė. Todėl galite giliai įkvėpti ir kiek atsipalaiduoti, nes ne jūsų paauglio elgesys lemia jūsų tapatybę. Galite nurimti, nes jūs nesate tik negatyvių ir pozityvių patirčių šeimos gyvenime suma. Žinoma, į šiuos dalykus reikia žiūrėti atsakingai, bet neturite nusivilti, – jei esate Kristuje, jūs esate gero ir teisingo Dievo, kuris myli jus ir jūsų vaikus labiau nei jūs pats, glėbyje.
Kai mes rimtai žiūrime į savo vienybę su Kristumi, mūsų šeimose vyksta nuostabūs dalykai. Kai pradedame ilsėtis, suvokę šią tiesą ir apie ją mąstydami, mes nuimame dalį naštos ir nuo savo vaikų. Kai tikime, kad Jėzuje jau turime viską, ko mums reikia, atsikratome to egzistencinio poreikio, kad jie būtų „geri vaikai“. Tai nuima didelę naštą nuo mūsų vaikų, suteikia jiems erdvės gyventi ir būti tais gerais vaikais. O ir mes imame juos geriau suprasti, nesiekiame kontroliuoti. Tuomet ir drausminame ne tiesiog pagauti emocijų, bet siekdami formuoti jų elgesį. Net tuomet, kai vaikams ima „augti žvynai, ragai ar iltys“, kai jie trypia jūsų mylinčią širdį, jūs turite tvirtą užtikrintumą, kad jūsų Gelbėtojo malonė yra amžina. Atminkite, kad ir su Tuo, su kuriuo jus sieja artimi ir amžini saitai, taip pat siaubingai elgėsi turėjusieji Jį mylėti.
Su jumis, už jus ir jumyse – amžinai
Būkite dėmesingi, brangūs tėvai. Įsiklausykite į tokias Šventojo Rašto eilutes, kaip Jn 15, 5–11; Rom 6 ir 8; 1 Kor 2, 12; 2 Kor 5, 17–21, ir įsitvirtinkite Dievo tiesoje.
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums duota. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. Kaip mane Tėvas pamilo, taip ir Aš jus pamilau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip Aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 5–11).
O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet Dvasią iš Dievo, kad suvoktume, kas mums Dievo dovanota (1 Kor 2, 12).
Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris per Jėzų Kristų sutaikė mus su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Tai Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikykite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (2 Kor 5, 17–21).
Taigi, kad ir kas nutiktų, tikėkite, kad Jėzus Kristus yra su jumis, jumyse ir visada yra už jus. Jūs esate viena su Juo, ir Jis tikrai iškovojo pergalę prieš nuodėmę bei mirtį ir jūsų gyvenime, – ir visai nesvarbu, ką išdarinėja jūsų pašėlę vaikai.
vertė Raimonda Jašinauskienė