Skaitydami Šventąjį Raštą dažnai nesuvokiame, kad tų tekstų autoriai kalba apie tikrus nutikimus, vykusius tame pačiame pasaulyje, kuriame po daugelio metų gyvename ir mes. Visuomenė, kurios dalis esame, gyvena taip, tarsi tarp Kūrėjo ir kasdienio gyvenimo nebūtų jokios sąsajos. Tokios pažiūros trukdo matyti Rašte paliudytą tikrovę.
Kai girdime apie Jėzaus Kristaus darytus stebuklus, Jo ištarmes ir mirtį bei prisikėlimą, nesąmoningai bandome juos sau taip paaiškinti, kad perduodama žinia mūsų nesukrėstų. Atrodo, kad tie praeities įvykiai neturi nieko bendro su mūsų šiandiena, bet Evangelijų autoriai užrašė juos norėdami visoms ateities kartoms perduoti pačią svarbiausią žinią. Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. <...> Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo Viengimio, pilno malonės ir tiesos (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 1–3 ir 10–14 eilutės).
Evangelisto žodžiai turėtų mus sujaudinti iki širdies gelmių. Jie atskleidžia, jog istorinė asmenybė Jėzus iš Nazareto yra įsikūnijęs Dievo žodis, per kurį viskas sukurta, o kiekvienas žmogus, patikėjęs Juo, atranda naują santykį su savo Kūrėju. Apaštalas Jonas rašė Evangeliją, turėdamas labai aiškų tikslą – kad žmonės pažintų tiesą, patikėtų Kristumi ir įgytų amžinojo gyvenimo viltį.
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą (ten pat, 20 skyriaus 30–31 eilutės).