Pagalbinis apvaisinimas in vitro, arba mėgintuvėlyje (sutrumpintai – IVF), – tai procesas, kurio metu moters kiaušialąstė ir vyro spermatozoidas sujungiami laboratorijoje, o ne moters kūne (lotyniška frazė in vitro reiškia „stiklinėje“). Spermatozoidui apvaisinus kiaušialąstę, užsimezga gyvas embrionas, kuris įsodinamas į moters gimdą ir gali toliau joje vystytis, kaip bet kuris kitas kūdikis.
Krikščionys evangelikai šią procedūrą vertina skirtingai, o kai kurie autoritetingi evangelikai teigia, kad IVF negali būti moraliai priimtinas jokiomis aplinkybėmis.
Aš laikausi pozicijos, jog Šventojo Rašto mokymas iš esmės nedraudžia sutuoktinių porai naudotis dirbtiniu apvaisinimu (jei jo metu nesunaikinami žmogaus embrionai), nes ši procedūra tiesiog leidžia nevaisingiems vyrui ir žmonai patirti palaiminimą – susilaukti vaikų.
1. Įveiktas nevaisingumas patinka Dievui
Per visą žmonijos istoriją nevaisingumas kėlė didelį sielvartą tiek vyrams, tiek moterims (ypač moterims) – apie tai skaitome jau pirmuosiuose Biblijos skyriuose. Sara (Saraja) didžiąją savo gyvenimo dalį negalėjo pagimdyti Abraomui vaikų (Pr 11, 30; 16, 1), kol galiausiai senatvėje stebuklingai susilaukė Izaoko (žr. Pr 21, 1–7). Su Jokūbu susituokusi Rachelė taip pat ilgą laiką buvo bevaikė (Pr 29, 31), kaip ir Manoacho žmona, vėliau pagimdžiusi Izraelio teisėją Samsoną (Ts 13, 2). Samuelio motina Ona, ilgai buvusi nevaisinga, šaukėsi Viešpaties iš didelio sielvarto ir skausmo (1 Sam 1, 2–18). Naujajame Testamente Zacharijas ir Elzbieta neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus (Lk 7), tačiau, vėlgi stebuklingai įsikišus Dievui, Elzbieta galiausiai pagimdė Joną Krikštytoją (Lk 1, 57–66). Visos šios biblinės istorijos liudija, kad įveiktas nevaisingumas patinka Dievui ir dažnai tampa ypatingu Jo palaiminimui sutuoktiniams.
Įveiktas nevaisingumas Dievo palaiminimu vadinamas ir kitose Šventojo Rašto eilutėse – [Viešpats] suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina. Girkite Viešpatį! (Ps 113, 9; taip pat žr. Iš 23, 26; Įst 7, 14; Iz 54, 1; Gal 4, 27). Kai kuriose ištraukose, pavyzdžiui, pasakojimuose apie Rachelę (Pr 30, 1) ir Oną (1 Sam 1, 5–10) skamba užuojauta dėl gilaus, bevaikystės sukelto šių moterų sielvarto. Tai visiškai atitinka Šventajame Rašte dažnai skambančią mintį, kad vaikai yra didžiulis Dievo palaiminimas: Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius – Jo atlyginimas (Ps 127, 3; taip pat žr. Pr 1, 28; Ps 128, 3–4; Mal 2, 15; 1 Tim 5, 14; taip pat žr. knygą „Christian Ethics“, 747).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Biblijos vietas, nevaisingumą reikėtų laikyti dalyku, kurį turėtume stengtis įveikti, neabejodami, kad tokios pastangos patinka Dievui. Nevaisingumas nėra tam tikra asmens ypatybė, kaip, pavyzdžiui, plaukų ar akių spalva, kurią turėtume tiesiog priimti. Jį veikiau derėtų vertinti kaip dar vieną nuopuolio padarinį, vieną iš žmoniją varginančių negalių ir ligų, kuriai duris atvėrė Adomo ir Ievos nuodėmė. Pradžioje Dievo sukurtame pasaulyje ir Jo planuose nevaisingumui nebuvo vietos.
2. Šiuolaikinė medicina apskritai yra Dievo palaiminimas, taigi ir morališkai priimtina
Šiuolaikinė medicina (tiesą sakant, ir senųjų laikų medicina) šiandien padeda įveikti daugybę ligų ir negalių. Taigi mediciną turėtumėte laikyti geru dalyku ir dėkoti už ją Viešpačiui.
Dievas apdovanojo mus įvairiais Žemės turtais, kuriuos žmogus sugeba atrasti ir panaudoti įvairiems tikslams – tarp jų ir gydymui bei vaistams. Be to, Kūrėjas suteikė mums išminties ir noro tai daryti. Šią mintį patvirtina Dievo įsakymas Adomui ir Ievai „užvaldyti“ žemę (Pr 1, 28) bei dar labiau pagrindžia faktas, kad visi šiandien turimi vaistai pagaminti iš žemės išteklių, o Viešpaties yra žemė ir visa, kas joje yra, pasaulis ir visa, kas jame gyvena (Ps 24, 1).
Jėzus taip pat nebuvo abejingas palaiminimams, padėjusiems sugrąžinti žmonėms sveikatą. Jo išgydymų tarnystė parodė, kad Dievui patinka, kai stengiamės padėti žmonėms įveikti ligas ir negalias: Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus, o Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas (Lk 4, 40).
Gydymas buvo svarbi Jėzaus žemiškosios tarnystės dalis, o pirmiau cituoti žodžiai (visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių) leidžia daryti prielaidą, kad Jėzus taip pat išgydė ne vieną moterį (ir vyrą), kurie anksčiau negalėjo pradėti bei susilaukti vaikų.
Sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, apaštalas Jokūbas irgi ragino krikščionis melsti išgydymo (žr. Jok 5, 14–16). Šie Naujojo Testamento pavyzdžiai patvirtina, jog ir mes turėtume teigiamai vertinti šiuolaikinės medicinos pasiekimus. Apskritai morališkai teisinga palaikyti ir sveikinti medicinos pažangą, kuri gali padėti žmonėms, kenčiantiems nuo įvairiausių ligų ir negalių, įskaitant ir nevaisingumą, susigrąžinti sveikatą.
3. Negimusį kūdikį turėtume laikyti žmogumi nuo pat jo pradėjimo akimirkos
Įvairios Šventojo Rašto vietos kalba mums, kad negimusį kūdikį turėtume laikyti žmogumi nuo pradėjimo akimirkos. Apmąstydamas savo būties pradžią, Dovydas užsiminė apie nuodėmingumą, lydintį nuo tada, kai užsimezgė jo gyvybė: Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina (Ps 51, 5; Dovydas čia kalba apie savo, o ne apie savo motinos nuodėmę). Jis taip pat sako Dievui: Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose (Ps 139, 13). <...> Jokūbas ir Ezavas dar negimę buvo vadinami kūdikiais, kurie kovojo tarpusavyje Rebekos įsčiose ir iš kurių vėliau kils ištisos tautos (Pr 25, 22–23). Prisiminkime ir šeštą mėnesį nėščios Elzbietos žodžius: Suspurdėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose (Lk 1, 44) – taip sakoma tik kalbant apie žmogų.
Kalbant apie pagalbinį apvaisinimą, minėtos Biblijos eilutės yra svarbios. Jos reiškia, kad neturėtume pritarti jokiai medicininei procedūrai, kuri lemtų neabejotiną net vieno negimusio kūdikio mirtį, jeigu šis jau buvo pradėtas, kai vyro sperma apvaisino moters kiaušialąstę, ląstelės pradėjo dalytis ir susiformavo žmogaus embrionas.
4. Kūdikį turėtų pradėti tik susituokę vyras ir moteris, ir jis turėtų gimti tik šeimoje
Nors šis ketvirtasis punktas nėra pagrįstas konkrečiu Šventojo Rašto įsakymu, jis atitinka bendrą biblinį požiūrį bei biblinius moralinius įsakymus, todėl įtraukiu ir jį.
Daugelis pastaruoju metu kylančių etinių klausimų apie šiuolaikines medicinos technologijas ir reprodukciją, taip pat susiję su medicinine galimybe moteriai pastoti ir išnešioti kūdikį, net jei biologinis kūdikio tėvas nėra tos moters sutuoktinis. Visgi bendrame biblinių pasakojimų ir moralinių normų kontekste tokia situacija vertinama kaip prieštaraujanti Dievo numatytam vaiko gimimo planui.
Kūrimo pradžioje Dievas tarė Adomui ir Ievai (kurie buvo vyras ir žmona): Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją (Pr 1, 28). Šioje eilutėje tiesiogiai nerašoma, kad bet koks kitas būdas susilaukti vaikų nepatinka Dievui, tačiau ji yra pamatinis santuokos modelis visoje Biblijoje. Be to, čia pirmą kartą paminėtas Dievo nurodymas žmonėms būti vaisingiems. (Adomas ir Ieva Rašte vadinami vyru ir žmona Pr 2, 25, o 24 eilutėje Adomo ir Ievos santykiai pateikiami kaip santuokos pavyzdys).
Šią mintį patvirtina ir ne kartą pakartoti Dievo draudimai svetimauti (Iš 20, 14; Kun 20, 10. 14; Įst 5, 18; Pat 6, 32; Mt 15, 19; Rom 13, 9; Jok 2, 11; 2 Pt 2, 14). Viena iš priežasčių, kodėl lytiniai santykiai leidžiami tik tarp sutuoktinių, yra ta, kad minėtas reikalavimas padeda užtikrinti, jog vaikai gims tik susituokusiems vyrui ir moteriai.
Šią išvadą patvirtina ir išsamūs Išėjimo knygos nurodymai: Jei kas suvedžioja mergaitę dar nesužadėtą, jis privalo ją vesti ir duoti jai kraitį (Iš 22, 16; reta išimtis minima 17 eil., tačiau bendras principas yra tas, kad suvedžiojus mergaitę reikia susituokti, žr. Įst 22, 28–29). Ši konkreti Įstatymo nuostata garantavo, kad jei vyras ir moteris lytiškai santykiauja, jie privalo susituokti – tai leido užtikrinti, kad kūdikis gims šeimoje.
Nurodymais, kuriais draudžiamas „ištvirkavimas“, taip pat siekiama užtikrinti, kad lytiniai santykiai vyktų tik santuokoje, taigi kūdikiai būtų pradėti ir gimtų tik šeimoje (žr. 1 Kor 6, 18; 2 Kor 12, 21; Gal 5, 19; Ef 5, 3; Kol 3, 5; 1 Tes 4, 3). Galiausiai, Šventajame Rašte niekur neminima, kad Dievas būtų moraliai pateisinęs atvejus, kai naują gyvybę pradeda nesusituokę vyras ir moteris.
Šis platus biblinis mokymas leidžia daryti išvadą, kad vaikas turėtų būti pradėtas ir gimti tik susituokusiems vyrui ir moteriai – bet kokiu kitu atveju ir kituose santykiuose tai draudžiama.
Tam tikromis aplinkybėmis IVF yra moralės požiūriu teisingas pasirinkimas
Remdamasis ankstesniais keturiais punktais, darau išvadą, kad, jei pagalbinį apvaisinimą in vitro renkasi sutuoktinių pora ir jei stengiamasi išvengti sąmoningų embrionų sunaikinimo, tai yra moraliai priimtinas sprendimas, kuris patinka Dievui, nes nepažeidžia jokių Šventojo Rašto gairių bei padeda pasiekti moralinį gėrį – įveikti nevaisingumą ir dar vienai porai leidžia džiaugtis vaikų palaiminimu. Jis suteikia nevaisingajai namus, padarydamas ją laiminga vaikų motina. Girkite Viešpatį! (Ps 113, 9).
Pirmiau išdėstyti argumentai reiškia tik tai, kad IVF yra moraliai priimtina procedūra, o ne kad nevaisingos šeimos privalo tai išbandyti. Daugeliui šis gydymo būdas gali būti tiesiog per brangus. Pagrindinio IVF ciklo kaina Jungtinėse Amerikos Valstijose vidutiniškai siekia 12 000–15 000 JAV dolerių. (Už paprastesnę procedūrą, vadinamą „mini IVF“, tektų sumokėti 5 000–7 000 JAV dolerių).
Kai kuriems sutuoktiniams sėkmės tikimybė gali atrodyti per menka, kad būtų verta pradėti tokį sudėtingą procesą. Šeima taip pat gali nuspręsti, kad nėštumas keltų papildomą ir pernelyg didelę riziką motinos sveikatai. Kitaip tariant, nei IVF moralinis priimtinumas, nei tai, kad medicina suteikia tokią galimybę nevaisingumui gydyti, dar nereiškia, jog to nenorinčios poros privalo rinktis šią procedūrą.
Prieštaravimai
Mano išvadai galima paprieštarauti, tačiau nemanau, kad tokie prieštaravimai yra įtikinami. Toliau pateikiu keletą dažniausiai pateikiamų argumentų.
1. IVF – nenatūralus procesas
Kas nors gali teigti, kad IVF nėra „natūralus“ procesas, nes pastojama ne lytinio akto metu, kaip numatė Dievas. Tačiau toks argumentas turi būti grindžiamas „natūralumo“ apibrėžtimi, pagal kurią šiuolaikinės medicinos priemonės nelaikomos gamtos dalimi. Bet ar pagalbiniam apvaisinimui naudojama laboratorinė įranga taip pat nėra pagaminta iš išteklių, kuriuos Dievas suteikė Žemei? Argi medicinos srities mokslininkai ir technikai su visa savo išmintimi ir įgūdžiais taip pat nėra Dievo kūrinijos dalis?
O ką būtų galima pasakyti apie moterį, kuri kasdien matuojasi kūno temperatūrą šiuolaikiniu termometru – taip ji siekia nustatyti tinkamiausią laiką lytiniams santykiams, kai yra didžiausia tikimybė pastoti? Ar galima sakyti, jog tai „nenatūralus“ procesas, nes norėdama sužinoti, kada vyks ovuliacija, moteris naudojasi šiuolaikiniu medicininiu termometru? Tikrai ne. Termometras pagamintas iš medžiagų, kurios yra Dievo sukurto natūralaus pasaulio dalis. Arba pagalvokime apie vyrą, vartojantį „Viagra“ ar panašų šiuolaikinį vaistą, kad įveiktų erekcijos sutrikimus ir galėtų su žmona lytiškai santykiauti bei pradėti kūdikį. Ar šį procesą reikia atmesti kaip „nenatūralų“ dėl to, kad vyras pasitelkia šiuolaikinius vaistus savo sveikatos problemai spręsti? Tikrai ne. „Viagra“ pagaminta iš medžiagų, kurias į gamtos pasaulį įdėjo Dievas, todėl plačiąja prasme ji taip pat yra gamtos dalis.
Galima paminėti medicininę procedūrą, dar vadinamą intrauterine inseminacija. Ją atliekant taip pat pasitelkiami kai kurie šiuolaikinės medicinos pasiekimai, tačiau ji nepažeidžia nė vieno iš pirmiau išvardytų biblinių principų. Intrauterinė inseminacija paprasčiausiai leidžia žmonai pastoti nuo vyro spermos, kai dėl tam tikrų priežasčių mažai tikėtina arba neįmanoma pastoti per įprastus lytinius santykius. Vyro sperma surenkama ir įšvirkščiama į žmonos gimdos kaklelį arba gimdą, naudojant švirkštą be adatos arba kitą medicinos priemonę. Šiuo atveju kūdikis pradedamas ir gimsta susituokusiems vyrui bei moteriai. Negimęs žmogus (arba embrionas) nepražudomas. O nuostabus rezultatas daugeliu atvejų yra tas, kad sutuoktinių pora įveikia nevaisingumą.
Taigi manau, kad nėra jokios pagrįstos priežasties atsisakyti IVF tik dėl to, kad jis skiriasi nuo natūralaus, Dievo nustatyto būdo pradėti vaikus, nes tenkinamos visos esminės moralumo sąlygos: 1) sveikatos problemai įveikti pasitelkiama šiuolaikinė medicina; 2) nenutraukiama negimusių vaikų gyvybė ir 3) kūdikis pradedamas ir gimsta susituokusiems vyrui ir moteriai.
2. Ši procedūra atskiria lytinius santykius nuo kūdikio pradėjimo
Dar vienas IVF prieštaraujančių asmenų argumentas tas, kad Dievas galbūt norėjo, jog vaikai vyro ir žmonos būtų pradedami lytinio akto metu, o pagalbinis apvaisinimas šiuos procesus atskiria.
Į tai galiu atsakyti, kad IVF minėtų procesų neatskyrė, nes nevaisingoms poroms lytiniai santykiai nereiškia galimybės pastoti. Tokios poros įprastu būdu kūdikio pradėti negali. Kitaip tariant, lytinius santykius nuo pastojimo atskiria nevaisingumas, o IVF tik padeda įveikti šią spragą. Daugelis nevaisingų žmonių gyvena visiškai normalų ir laimingą lytinį gyvenimą, tačiau dėl tam tikrų medicininių priežasčių negali susilaukti vaikų. Biblijoje nėra nurodymo, kad kūdikis privalo būti pradėtas tik per įprastą lytinį aktą, tačiau joje rasime ne vieną liudijimą, kuriuose aiškiai kalbama apie vaikus kaip apie palaiminimą, apie palaiminimą įveikti nevaisingumą, taip pat apie palaiminimą naudotis Dievo duota išmintimi ir ištekliais sveikatos problemoms įveikti.
Dar vienas prieš IVF nukreiptas teiginys – „Biblijoje taip nebuvo daroma“ arba Biblijoje tai neminima. Tačiau taip mąstant kyla pavojus atmesti įvairiausius šiuolaikinius išradimus vien dėl to, kad jų nebuvo Biblijos laikais (jeigu dėl jų nėra aiškių moralinių biblinių nuostatų) – vadovaudamiesi tokia logika neturėtume naudoti automobilių, mobiliųjų telefonų, net akinių ar spaudos mašinos.
3. Sunaikinama daug embrionų
Siekiant didesnės tikimybės pastoti, taikant IVF procedūrą neretai apvaisinama daug (ar bent kelios) moters kiaušialąsčių, užsimezga daug embrionų. Paskui tie, kurie atrodo sveikiausi, išsaugomi ir įsodinami į moters gimdą, o kiti užšaldomi arba tiesiog išmetami. Reikia aiškiai pasakyti, kad jei pagalbinis apvaisinimas atliekamas sąmoningai sunaikinant kelis žmogaus embrionus, tai moraliai neteisinga, nes taip nutraukiama žmogaus gyvybė.
Visgi šis argumentas visiškai neatmeta IVF, nes apvaisinti kelias kiaušialąstes nėra būtina. Dabar pora, kuri nori apvaisinti tik vieną ar dvi kiaušialąstes ir abi įsodinti į motinos įsčias, dėl IVF technologijų pažangos turi tokią galimybę. Tiesą sakant, vieno dar 2012 m. Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad moterims niekada nereikėtų implantuoti daugiau nei dviejų embrionų. Pagrindinė tyrėja Debbie Lawlor iš Bristolio universiteto rašė: „Prieš pradedant taikyti modernesnius IVF metodus atlikti tyrimai vis dar rodė, kad trijų [embrionų] implantavimas padidino tikimybę sėkmingai pagimdyti gyvą kūdikį, palyginti su vieno ar dviejų embrionų perkėlimu. Bet mūsų tyrimas atskleidė, kad dabar taip nebėra.“ Manau, kad tokiais atvejais, kai embrionai nesunaikinami, IVF yra moraliai priimtinas.
Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad moteris, į kurios gimdą įsodinamas tik vienas embrionas, turi beveik tokią pačią galimybę pastoti, kaip ir moteris, kuriai implantuoti du ar daugiau embrionų. Be to, perkėlus tik vieną embrioną, sumažėja tikimybė, kad gims mažo svorio dvyniai ir atsiras su tuo susijusių komplikacijų.
Johnas ir Paulas Feinbergai nesutinka su mano pozicija ir teigia, kad IVF moraliai nepriimtinas, net jei apvaisinama tik viena kiaušialąstė, nes tokiais atvejais sėkmės procentas yra labai mažas. Jie rašo: „Mes tikime, kad embrionas yra žmogus ir asmuo nuo pat apvaisinimo momento. <...> Toks požiūris į embrioną ir lemia tai, kodėl nepritariame IVF – ši procedūra yra gyvybės švaistymas... Jei IVF sėkmės rodiklis siektų 95 % ar bent 80–85 %, būtume palankiau nusiteikę, bet... Dabartinės IVF technologijos net nepriartėja prie tokių sėkmės rodiklių. <...> Jei įsodinamas tik vienas embrionas, sėkmės rodiklis geriausiu atveju siekia apie 17 %. <...> Atliekant šią procedūrą prarandama pernelyg daug žmonių gyvybių, kad galėtume ją laikyti moraliai priimtina.“
Labai vertinu Feinbergų knygą – daugelį metų naudojau ją kaip pagrindinį vadovėlį, mokydamas krikščioniškosios etikos. Su jų išvadomis sutinku daug dažniau, nei nesutinku. Manau, kad šis jų pateiktas argumentas reikšmingas, ir jį vertinu rimtai, tačiau galutinai jis manęs neįtikina. <...> Kai vienu metu apvaisinama tik viena ar dvi kiaušialąstės, gydytojas ir vyras bei žmona siekia, kad visi embrionai išgyventų ir kūdikiai normaliai gimtų. Todėl ir toliau manau, kad IVF be embrionų sunaikinimo yra moraliai priimtinas.
Be to, IVF sėkmės rodikliai vis gerėja. Pagalbinio apvaisinimo technologijų draugijos (SART) 2014 m. duomenimis, jaunesnių nei 35 metų moterų kūdikių gimstamumas per vieną IVF ciklą su savo kiaušialąstėmis yra 54,4 %, 35–37 metų amžiaus moterų – 42 %, o 38–40 metų amžiaus moterų – 26,6 %. Visgi vyresnių nei 40 metų moterų sėkmės rodiklis sumažėja iki 13,3 %, o vyresnių nei 44 metų moterų tesiekia 3,9 %.
Išvada
Darau išvadą, kad su nevaisingumu kovojančioms susituokusioms poroms, IVF gali būti laikomas morališkai priimtinu pasirinkimu, kuris gali padėti šeimai džiaugtis vaikų palaiminimu.
Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius – Jo atlyginimas (Ps 127, 3).
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Dalia Janušaitienė