Praėjusią savaitę su vyru lankiausi Stambule. Vienas mūsų pašnekovas pokalbio metu paminėjo Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, pakraipė galvą ir pasakė: „Jie nesupranta. Ši tokia trokštama „laisvė“ – tai tik dar viena vergystės rūšis. Tiesiog kitokia kontrolė.“ Jis teigė, kad visuomenė klesti dėl struktūros ir nustatytų ribų, kad šeima yra visuomenės pamatas, o religiniai įsitikinimai bei moralinės vertybės stiprina kultūrą.
Šių metų olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija sukėlė nemažai diskusijų. Ir mano dėmesį patraukė „pajuokavimai“. Aš krikščioniškame universitete dėstau kursą „Menas kaip komunikacija“, taigi tai yra mano sritis.
Daugiausia ginčų sukėlė performansas „tableau vivant“ – gyvasis paveikslas. Už stalo sėdėjo grupė žmonių – daugiausia „drag karalienės“ ir LGBTQ+ šalininkai. O ant stalo buvo padėta didžiulė gėlių ir vaisių kupina lėkštė bei sėdėjo mėlynai išdažytas vyras su gėlių vainiku ant galvos.
Iškart po pasirodymo religiniai ir konservatyvūs lyderiai visame pasaulyje juo pasipiktino. Jie tvirtino, jog tai – šventvagiška Leonardo da Vinčio freskos „Paskutinė vakarienė“ parodija. Netrukus socialiniuose tinkluose pasirodė ir įrašų, kuriuose buvo teigiama, kad krikščionys „kultūriškai neapsišvietę“ ar nežino meno istorijos, nes ta scena vaizdavo kitą, barokinį, Jano H. van Bijlerto paveikslą „Dievų fiesta“.
Ceremonijos meno vadovas Thomas Jolly oficialiai atsakė taip: „Buvo sumanyta surengti pagonišką Olimpo dievų šventę. Tikrai nenorėjau iš ko nors pasityčioti ar ką sumenkinti.“ Komentaruose apie minėtą sceną buvo kartojama, jog ja norėta perteikti meilę, mintį, jog kiekvienas yra priimamas, žodžio laisvę ir apskritai laisvę, ir kad šios vertybės atspindi pagrindinius Olimpinių žaidynių aspektus.
Deja, tokia „gynyba“ turi trūkumą – jei tai tiesa, tai sumanytojai smarkiai „prašovė pro šalį“.
Performansas buvo rodomas pasaulinėje arenoje, jį stebėjo įvairiausių tikėjimų, etninių grupių, tautybių ir kultūrų atstovai. Vienas iš pagrindinių dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti, kuriant vizualinį meną, – kaip jį supras žiūrovai. Išnagrinėję ir apsvarstę, kaip jūsų planuojamą meno kūrinį gali suprasti auditorija, turėtumėte pakoreguoti savo planus taip, kad jūsų žinutė būtų aiški.
„Paskutinė vakarienė“, be abejo, yra vienas garsiausių meno kūrinių pasaulyje. Ir nors „Dievų fiesta“ (ar „Dievų šventė“) buvo gan įprasta Renesanso ir Baroko meno tema, minėtas konkretus J. H. van Biljerto paveikslas nėra plačiai žinomas. Taigi, nesvarbu, to buvo sąmoningai siekiama ar ne, daugeliui žiūrinčiųjų ši scena primins „Paskutinę vakarienę“.
Kūrėjai turėjo tai žinoti. Mes gyvename pokrikščioniškoje kultūroje, tačiau biblinės temos vaizduojamojo meno ir literatūros kūriniuose taip įsišakniję mūsų visuomenės sąmonėje, kad tam tikri vaizdai ir frazės tiesiog nesąmoningai kelia biblines asociacijas. „Paskutinė vakarienė“ yra vienas tokių atvejų.
Tai – kultinis meno kūrinys, daugybę kartų atkurtas tiek garsių senovės menininkų, tokių kaip Andy Warholas ir Vincentas van Gogas, tiek dabartinės populiariosios kultūros atstovų. Paveikslas tapo populiariu etalonu, ir jį perkuriant nesvarbu, nei žmonių skaičius, nei patys veikėjai.
Skirtingų freskos variantų ir kopijų perduodama žinutė skiriasi. Da Vinčio freska kalba apie pačią baisiausią išdavystę. Van Gogas paveiksle „Kavinės terasa naktį“ siekia atkreipti dėmesį į tai, kad žmogui reikia Dievo (kažką panašaus jis parašė laiške savo broliui Teo, kalbėdamas apie žvaigždžių tapybą).
Warholas savo didžiulėje paveikslų serijoje „Paskutinė vakarienė“ (joje – daugiau nei 100 paveikslų) išreiškė savo gilius religinius įsitikinimus ir nuogąstavimus, kad bažnyčia tapo dar viena komercine kultūros įmone.
Atsižvelgiant į tai, kad Biljertas nutapė „Dievų fiestą“ PO Da Vinčio „Paskutinės vakarienės“, labai tikėtina, kad šis menininkas ir turėjo omenyje garsųjį Da Vinčio kūrinį. Tačiau svarbu atminti, kad Biljertas ir kiti, tapę mitologines scenas, vargu ar norėjo išaukštinti pagonišką šventę, greičiau – visiškai priešingai.
Paveikslai ir mitai buvo laikomi moraliniais įspėjimais. Taip pat buvo manoma, kad jie atspindi krikščioniškas moralės vertybes. Tai buvo istorijos, įspėjančios dėl niekšingo elgesio, o ne šiaip pasakojimai apie tokį elgesį.
Olimpiados atidarymo ceremonija perteikė visai priešingą žinią. Buvo vaizduojamas Dionisas (Bakchas) ir visa, ką jis reprezentuoja. Tai „laisvės“ nuo tradicinių vertybių – tyrumo, santūrumo, ištikimybės ir skaistumo – šventė ir aukuras tai „laisvei“ pagarbinti.
Kaip mes, krikščionys, turėtume į tai reaguoti?
Pamąstykime, kokią žinią siuntė ši scena? Jų garbinama „laisvė“ yra vergijos rūšis. Kai mes, žmonės, garbiname ne Kristų, o kitus dalykus, nepatiriame pasitenkinimo, priešingai – liekame tušti. Maištas prieš gamtos tvarką, prieš Dievo nustatytą tvarką visuomet turi rimtų pasekmių. Bet mes nepakeisime žmonių širdžių, feisbuko virtualios gatvės kampe kviesdami atgailauti. Širdžių nepakeisime ir priimdami tokį elgesį.
Apaštalas Paulius taip pat susidūrė su kultūros pasipriešinimu. Laišką romiečiams jis galbūt rašė konkrečiai bažnyčiai, gyvavusiai, prieš du tūkstančius metų, bet šis laiškas itin aktualus ir šiandien. Paulius įspėja negarbinti pagoniškų stabų ir nedalyvauti jų šventėse. Tada jis supriešina Kristaus stalo (Komunijos) teikiamą laisvę su ta tariama laisve, kuri iš tiesų mus įkalina ir pavergia. Jis ragina krikščionis išlikti tyrus, bet ir nepradėti kitų smerkti. Ragina mus mylėti neišgelbėtuosius, bet išlikti tyriems ir nesusitapatinti su šiuo pasauliu.
Melskime išminties ir tokios širdies, kokią turėjo Paulius – jis troško, kad kiti pažintų Kristų ir patirtų tikrąją laisvę, net ir gyvendami antikrikščioniškoje kultūroje: Ir nesitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia (Rom 12, 2).
vertė Žaneta Martingale