Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus (Evangelija pagal Luką 14, 21).
Šiais žodžiais iš pasakojimo apie didžiąją puotą Dievas plačiai atveria vartus į savo karalystę. Į ją kviečiami visi! Visi iki paskutinio. Jis neklausia, ką žmonės gali ar ko jie verti. Jis trokšta, kad mes tik ateitume.
Patys iš savęs niekada nebūsime verti susitikti su Dievu, niekada netapsime tokie tyri ir šventi, kad Jis mūsų pasigailėtų ir priimtų. Tai neįmanoma. Tačiau Evangelija skelbia, kad Dievo karalystė skirta tiems, kurie nieko neverti! Mes galime ateiti tokie, kokie esame: su savo nuodėmėmis, dvasiniu skurdu ir pralaimėjimais.
Dievas pakvietė būtent tokius bejėgius žmones: vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus. Jis nereikalavo, kad jie pirma pasikeistų, nes jie nė nebūtų galėję to padaryti. Ne, jie turėjo tik ateiti.
Už ką mirė Jėzus? Mes gerai žinome, kad Jis mirė už nusidėjėlius. Laiške romiečiams 5, 8 parašyta: O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Todėl nemanyk, kad prieš ateidamas pas Dievą pirma turi tapti švarus, geras ir vertas. Apsispręsk ateiti kaip nusidėjėlis, toks, koks esi!
Nėra jokios kaltės, kurios Jis negalėtų atleisti, jokio skausmo, kurio Jis nepajėgtų numalšinti, ir jokios nelaimės, kuriai ištikus Jis nepadėtų.
Suprantama, mes pasikeisime, nes Jėzus nori mus padaryti naujais žmonėmis. Mums reikia apsivalyti ir šventėti, tačiau tai taip pat Jo darbas. Patys to nepajėgtume.
www. jezus.lt