Kodėl mums sunku tikėti savo Kūrėju ir suprasti Šventąjį Raštą? Kas trukdo, žiūrint į supantį pasaulį, matyti išmintingo Kūrėjo ranką? Kodėl labai dažnai mes kaltiname Jį dėl įvairiausių negerovių, ir mums taip sunku patikėti, kad Jis iš tiesų yra geras?
Nekalbu apie paviršutiniškai sakomus žodžius, kurie kyla ne iš gilaus įsitikinimo. Tokius mums visiems dažnai tenka išgirsti ar ištarti. Tačiau kodėl taip sunku nuoširdžiai nustebti ir susižavėjus iš širdies gelmių pasakyti: „Dieve, koks Tu geras!“, – tarsi tai nebūtų tikrovė. Kodėl mums lengviau tikėti mokslu (lyg mokslas būtų gyvas asmuo) negu savo Kūrėju, kurio buvimą įžvelgti nereikia išskirtinių gebėjimų. Kiekvienas sąmoningas asmuo moka nuosekliai mąstyti ir žiūrėdamas į save bei šalia esančius žmones turėtų labai nesunkiai suprasti, jog tokie sudėtingi kūriniai, kurių kiekvienas „galvoje turi asmeninį kompiuterį su visa garso ir vaizdo įranga“, jau nekalbant apie gebėjimą mylėti, negali atsirasti dėl aklų bejausmių atsitiktinumų.
Sunku, nes labai nesinori pripažinti, jog yra Tas, kuris mus sukūrė, suteikė mums įvairiausius gebėjimus, ir prieš kurį teks atsiskaityti.
Jėzus Kristus į klausimą, kodėl sunku patikėti, atsakė taip: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad taptų matoma, jog jo darbai atlikti Dieve (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 19–21 eilutės).
Aš pats nuo vaikystės buvau auklėjamas ateistiškai ir baigdamas mokyklą maniau, jog tikėti Kūrėju yra prietaringumo bei tamsuoliškumo pasekmė, tuo labiau, kad tikintys žmonės tarybinėje valstybėje buvo įvairiausiais būdais šmeižiami. Teko nugyventi dar dešimtį metų nuo to laiko, kad labai iš lėto pradėčiau suvokti, jog pats su savo netikėjimu buvau prietaringas tamsuolis. Maniau, kad Šventojo Rašto Dievas tai žiaurus, kietaširdis despotas ir moralistas, kuris apkrauna žmones nepakeliamais draudimais bei juos persekioja. Tačiau pradėjau matyti, jog kietaširdis despotas buvau aš, o Kūrėjas yra neįsivaizduojamai nuolankus, nesuvokiamai minkštos širdies, visiškai tyras ir teisingas.