Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje užrašyta Jėzaus papasakota istorija yra viena labiausiai žinomų Šventajame Rašte. Ji dažnai vaizduojama pasaulio tapyboje, literatūroje, kinematografijoje. Šis pasakojimas dažniausiai vadinamas istorija apie sūnų palaidūną, kuris grįžta į tėvo namus. Vis dėlto ši istorija tikrai ne vien apie jį. Šiame pasakojime kalbama apie du brolius ir jų tėvą. Istorija taip ir prasideda: Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.“ Tėvas padalijo sūnums turtą (Lk 15, 11–12).
Šioje Evangelijos istorijoje pasakojama ne tik apie jaunesniojo sūnaus dvasines klajones, bet ir apie brolių tarpusavio santykius bei jų santykius su tėvu. Tokių pasakojimų apie brolių santykius Senajame Testamente yra daugiau: tai Abelis ir Kainas, Izmaelis ir Izaokas, Jokūbas ir Ezavas, Juozapas ir vienuolika jo brolių, karaliaus Dovydo vaikų tarpusavio konfliktai, kovos, priešiškumas ir susitaikymas. Evangelijos pagal Luką 12 skyriuje skaitome, kad ir Jėzus susiduria su brolių tarpusavio santykiais, kai žmogus iš minios paprašo: Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą (Lk 12, 13).
Jaunėlis brolis
Bet grįžkime į Evangelijos pagal Luką 15 skyrių. Teisėtas ar neteisėtas buvo jaunesniojo sūnaus prašymas padalinti turtą? Daugelio Biblijos tyrinėtojų nuomone, tokia situacija ano meto kultūroje negalima, mat už tokį prašymą jaunėlis galėjo būti užmėtytas akmenimis (plg. Įst 21, 17–21). Tačiau kai kurie mano, kad tokia situacija vis dėlto galėjo susiklostyti. Tuomet jaunėliui būtų pinigais išmokėta tėvo palikimo dalis, o visa kita atitektų jo vyresniajam broliui. Taigi, jaunėlis iškeliauja į tolimą šalį ir ten, palaidai gyvendamas, iššvaisto tėvo atiduotą turtą, pasiekia moralinį dugną ir atsiduria prie kiaulių lovio (Lk 15, 13–16).
Manyčiau, tėvo namai galėtų simbolizuoti ir Bažnyčią, o du broliai – skirtingus tikinčiųjų, ar net ir bendruomenių, tipus. Abu broliai gyveno Tėvo namuose. Jaunesnysis, atitolęs nuo dvasinių namų – Bažnyčios, laikui einant iššvaisto jam Tėvo (Dievo) patikėtą malonės saiką. Nepastebimai jis taip nusirita, kad turi kovoti su kiaulėmis dėl kiauliško ėdalo. Tuomet jaunėlį užplūsta sąžinės priekaištai... Jis ima analizuoti save ir savo gyvenimą, širdy gimsta vidiniai monologai: Tada susiprotėjęs... (Lk 15, 17). Sūnus pripažįsta savo nusikaltimus, kitaip tariant, nuodėmes dangui (Dievui) ir tėvui (artimui): Tėve, nusidėjau dangui ir tau (Lk 15, 21). Jis supranta, kad nusidėjo.
Ši Jėzaus papasakota istorija iš tikrųjų yra apie tai, kas buvo dingę ir atsirado, kas buvo pražuvę ir vėl atgijo: pasiklydusi – atrasta avis, pamesta – rasta drachma, ir miręs brolis, kuris vėl atgijo (Lk 15, 2–10. 32). [...] brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado (Lk 15, 32).
Tikrai atgailauti (gr. metanoja) reiškia „susiprotėti, pakeisti nuomonę bei mąstymą“, tikra atgaila prikelia naujam gyvenimui, o laikui bėgant atneša ir tikrus dieviškus vaisius. Tikėtina, kad jaunėliui sūnui galiausiai viskas susiklostė laimingai, tačiau norėčiau šiek tiek interpretuoti šios istorijos pabaigą.
Kaipgi jaunėliui sekėsi gyventi toliau? Ar pavyko daugiau nekartoti klaidų, nepalikti tėvo namų dar kartą, susitaikyti ne tik su tėvu, bet ir su broliu? Nežinome, ar jaunėlis sūnus pasimokė iš savo klaidų. Gal, atvirkščiai, laikui bėgant toks besąlygiškas tėvo priėmimas jį „padrąsino“ vėl nusidėti? Gal jis galvojo: „Tėvas viską atleidžia, nes jis juk geras. Viskas jo namuose skirta tik man, dėl manęs ir mąstoma tik apie mane – tai įrodo geriausi drabužiai, žiedas, nupenėtas veršis, muzika, šokiai ir linksmybės...“ (pgl. Lk 15, 22–25)? Toks lengvabūdiškas ir klaidingas mąstymas gali „jaunėliams sūnums“ tapti suklupimo akmeniu, ir jie vėl atsidurs prie kiaulių lovio, kaip parašyta Antrajame Petro laiške: Jiems nutiko taip, kaip sako teisinga patarlė: „Šuo sugrįžta prie savo vėmalo“, ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2, 22).
Šventajame Rašte neparašyta, kad Bažnyčia buvo įkurta tik dėl Dievo vaikų (mūsų) gerovės ir dėl jų poreikių patenkinimo. Bažnyčios esmė – pats Dievas ir Jo Sūnus Jėzus, kad būtų pašlovintas Jo vardas ir Jam kiltų visa garbė. Jėzus sako: Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18).
Vyresnysis brolis
Pažvelkime ir į antrąjį šioje istorijoje minimą brolį: O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius (Lk 15, 25). Išsiaiškinęs, kas vyksta, jis supyko ir nenorėjo eiti vidun, o tėvui atsakė: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais [...].“ Tėvas atsakė: „Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Reikėjo gi džiaugtis ir linksmintis [...]“ (Lk 15, 28–32).
Jaunėlis brolis, sužlugdytas nuodėmės ir būdamas toli nuo tėvo namų, jaučiasi nevertas būti jo sūnumi, pasiruošęs bent samdiniu tapti. O, vyresnysis sūnus, esantis tėvo namuose, jaučiasi samdiniu. Vieno sūnaus sugrįžimas atskleidė kito nutolimą nuo tėvo. Nors vyresnysis sūnus gyvena tėvo namuose, pasirodo, patį tėvą jis menkai tepažįsta. Sakydamas „Nė karto nedavei nė ožiuko...“, jis galvoja, kad paimti ožiuką būtų baisus tėvo namų apiplėšimas, neleistinas nusikaltimas... Ir staiga jis mato, kad tėvas „vėjais paleidžia“ išganytą ir nupenėtą veršį, kad iškeltų puotą sūnui švaistūnui.
Panašią kai kurių Jėzaus mokinių – „vyresniųjų brolių“ – reakciją matome kitoje situacijoje: Kai kurie ten esantys pasipiktino ir kalbėjo vienas kitam: „Kam toks tepalo eikvojimas? Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ (Mk 14, 4–5). Davimo–gavimo santykiai nėra blogi, tad ir ožiukas pasilinksminimui su draugais kartais gali būti geriau, nei nupenėto veršio ar vertingo tepalo saugojimas juodai dienai.
Matome, kad vyresniojo sūnaus supratimas apie tėvą ir jo elgesį namuose nėra teisingas. Skaitant šią ištrauką gali atrodyti, kad teigiamas jos herojus – tai namo sugrįžęs jaunėlis sūnus. Tačiau pabandykime suprasti ir vyresnįjį, kuris ištikimai darbuojasi tėvo namuose. Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau [...] (Lk 15, 29). Be to, juk grįžusiam broliui tėvo duoti drabužiai, kurpės, žiedas, nupenėtas veršis – tai jo, vyresniojo sūnaus, nuosavybės dalis! Juk jaunėlis savo palikimo dalį jau gavo ir, tenkindamas užgaidas, paleido ją vėjais...
Vyresnėlis tikrai gali jausti kartėlį. Tačiau jeigu jis nekovos su šiomis nuoskaudomis (o tiksliau – su neteisingais supratimais apie tėvą), jo taip pat gali laukti atsitraukėlio sūnaus likimas. Laikui bėgant, jis taip pat gali atsidurti jaunėlio brolio vietoje – toli nuo Tėvo namų – Bažnyčios, svetimoje šalyje, tarp tam tikros rūšies kiaulių.
Tėvas
Tačiau ši istorija kalba ir apie tėvą. Vyresnysis sūnus sugrįžusio jaunėlio net nevadina savo broliu: Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus [...] (Lk 15, 30). Visgi tėvas jau pakankamai brandus – jis atleidžia ir priima ne tik į namus, bet ir širdin abu savo sūnus. Jam brangus ne tik sūnus palaidūnas, bet ir vyresnysis sūnus. Vyresniajam tikriausiai atrodė, kad, skirdamas ypatingą dėmesį sugrįžusiajam, tėvas nuskriaudžia jį. Bet, kalbant apie Dievą, nėra taip, kad vienam davė, o kitam nebeliko. Dievas turtingas kiekvienam, kuris Jo prašo ir šaukiasi. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turtingas visiems, kurie Jo šaukiasi (Rom 10, 12); [...] teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jok 1, 5).
Jaunesniojo klaidos buvo akivaizdžios – jis išėjo iš tėvo namų ir nuodėmingai gyveno. Vyresniojo problemos – labiau rafinuotos ir paslėptos. Tai lyg dvi tikinčiųjų kategorijos, dvi skirtingos bendruomenės ar tikinčiųjų grupės toje pačioje bažnyčioje. Jaunesnysis savo brolį (ar jo lankomą bažnyčią) gali pravardžiuoti „fariziejumi, mirusios religijos išpažinėju“, o vyresnysis jaunėlį vadinti „neatsakingu, lengvabūdžiu, savanaudžiu atsitraukėliu“. Kokia gi išeitis?
Svarbu žiūrėti ne į brolių, o į tėvo pavyzdį – žiūrėti į Dievą Tėvą ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kryžių. Tėvo Namai – Bažnyčia – visų pirma skirta garbinti Dievą, o ne mūsų poreikiams patenkinti. Tačiau kai atiduodame Jam garbę, atsakomi ir mūsų poreikiai: Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta (Mt 7, 33).
Ši istorija mus moko ir ekumeniško žvilgsnio į kitus brolius (bažnyčias) – juk ne mes vieni esame Tėvo sūnūs ir dukros.