Dešimtmečius ar net šimtmečius tikintieji kiekvieną savaitę renkasi klausytis pamokslo. Mus veda kilni priežastis - mes vertiname Šventąjį Raštą ir žinome, kad mūsų gyvenimai turi būti įtvirtinti tiesoje. Tačiau Rašto tyrinėjimas yra skirtas tam, kad asmeniškai susitiktume su Jėzumi Kristumi.
Tokio susitikimo metu įgyjame gyvenimą. Nesusitikdami su Tuo, apie kurį liudija Šventasis Raštas, tampame tikrai apgailėtinais. Jėzus sakė fariziejams: „Jūs tyrinėjate raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai tikrai liudija už mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą“. (Jn 5, 39-40).
Beveik kiekvienas bažnyčios vadovas trokšta savo bendruomenei vienokio ar kitokio prabudimo, nori matyti, kaip žmonės išgydomi ir išlaisvinami. Bet sunku turėti tokius pat vaisius, kokie buvo ankstyvojoje bažnyčioje, kai vertiname Raštą - knygą, kurios jie neturėjo, labiau nei Šventąją Dvasią, kuri veikė pirmojoje bažnyčioje.
Taip sakydamas neraginu mažiau vertinti Šventąjį Raštą. Tai būtų didelė klaida. Tiesiog atkreipiu dėmesį į tai, kad be Šventosios Dvasios, Biblija yra mums užversta knyga. Biblija buvo parašyta taip, kad tik tie, kurie bendrauja su Dievu, gebėtų nuolat įžvelgti jos paslaptis. Šventoji Dvasia atveria mūsų akis, kad galėtume matyti tiesą. Jėzus yra Tiesa, kurią trokštame suprasti. Jėzus Kristus - tai tobula teologija.
Šiandien bažnyčia renkasi pasiklausyti pamokslo, bet Izraelis būrėsi aplink Dievo buvimą. Mokymasis atpažinti, branginti ir išsaugoti šį buvimą turi būti krikščioniško gyvenimo esmė. Jei nukreipiame savo širdis į šią aukščiausią vertybę, tai veikia visą mūsų gyvenimą.
Aš nežinau vadovo, kuris neigtų, kad Dievo buvimas - didžiausias mūsų turtas. Tačiau glaustis prie Dievo asmeniniame gyvenime, taip kaip ir bendruose susirinkimuose, reiškia, kad jis yra atskaitos taškas viskam, kas yra pasakyta ir padaryta. Dievo buvimas daugeliui iš mūsų gali būti svarbiausia teorija, tačiau atėjo laikas, kad jis taptų toks pat svarbus ir praktikoje. Jis turi būti liudijantis ir išmatuojamas.
Savo širdyse mes žinome, kad susitikimas su Dievu mus keičia. Vieniems tai buvo „Kelio į Damaską“ patirtis - ypatingas ir nepamirštamas įvykis. Kitiems - daug subtilesnis, pavyzdžiui, vidinis Dievo suvokimas, kuris paskatino atgailauti. Tačiau susitikę su Dievu mes buvome perkeisti amžiams. Esame įsipareigoję žmonėms, kuriems tarnaujame, kad ir jie susitiktų su Dievu, o kad tai nuolat vyktų mūsų tarnystėje, turime būti pilni Šventosios Dvasios. Dievo pilnatvė matuojama perpildymu Šventąja Dvasia.
Daugelis nustojo asmeniškai bendrauti su Dievu, nes pasitenkino gera teologija. Aš skausmingai suvokiau šią tiesą, kai 1987 metais dalyvavau vienoje konferencijoje. Iš daugelio konferencijų, kuriuose prieš tai ne vienerius metus teko dalyvauti, ši buvo vienintelė, kur girdėjau mokymą, kurio aš pats jau buvau išmokytas ir mokiau savo bendruomenę. Net kai kurios iliustracijos buvo tokios pat, kaip ir mano pamoksluose. Jaučiausi siaubingai supratęs, kad nors laikausi teisingos teologijos, jie turi vaisių to, kuo išties tiki. Žmonės buvo išlaisvinti - atrodė, tarsi pats Jėzus ten tarnavo. Ši pamoka man buvo skausminga. Aš supratau, kad man turi būti reikalinga tai, kuo aš tikiu. Pats svarbiausias dalykas yra susitikimai su Dievu, ir reikia patirti tam tikrą riziką, kad patektume ten, kur norime būti.
Gyvybiškai svarbu nuolat puoselėti Jo buvimo pažinimą. Kad būtume tikrai dvasiškai vaisingais, šio suvokimo turėtume mokytis ne tarnaudami, ne pasirodydami viešumoje, bet asmeniškai bendraudami su Dievu. Tai, ką mes sužinome ir išmokstame, kai niekas mūsų nemato, suteikia mums gebėjimų vesti Jo žmones viešumoje.
Daugelis prašo Dievo dovanų, prasiveržimo tarnavime ar vaisingų evangelizacijų, tačiau rodo mažai uolumo Šventajai Dvasiai tuo metu, kai netarnauja. Šventąją Dvasią būtina sutikti, patirti, pažinti Ja sekti, trokšti ir priimti. Jei esame karšti dėl Dievo tik tarnaudami, tai - profesinis intymumas. O juk žinome, kaip vadinami tie, kuriems intymumas yra profesija...
Pažvelkite į Jėzų, kai Jis buvo ant atsimainymo kalno. Tėvas pasakė apie Jį šiuos žodžius, kai dar Jėzus savo tarnystėje nebuvo nieko padaręs: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Jis jau rado malonę savo Tėvo širdyje, neatsižvelgiant į savo tarnystę. Mes taip pat galime palenkti Tėvo širdį tik Juo gėrėdamiesi. Bet kuri tarnystė, kuri kyla iš Jo priėmimo yra daug didesnė už tą tarnystę, kuri savo triūsu siekia būti priimtina Dievui. Meilė tarnauja iš palankumo, ne dėl palankumo.
Dr. Bill Johnson „Natūraliai antgamtiška“ (Naturally Supernatural)
Apie autorių: dr. Bilas Džonsonas yra vyresnysis Betelio (Betelis reiškia „Dievo namai“) bažnyčios pastorius Kalifornijos valstijoje, Redingo mieste, JAV. B. Džonsonas yra penktos kartos pastorius. Tarnaudami kartu su žmona Beni jie peržengia denominacijų ribas ir tarnauja padėdami bažnyčioms išlaikyti ir puoselėti atgimimo viziją, o lyderiams augti kaip šventume, taip ir Dievo jėgoje. Visi trys jo sūnūs taip pat aktyviai tarnauja. Sūnus Brainas su žmona Jenn yra Betelio bažnyčios šlovinimo grupės vadovai, plačiai žinomos krikščioniškos muzikos pasaulyje.
Iš anglų kalbos vertė Jurga Karosaitė