Tai vyko pirmojo amžiaus Izraelio žemėje. Didelės minios susirinkdavo pasiklausyti Jėzaus iš Nazareto. Dviejų pagrindinių partijų atstovai (fariziejai, kurie ypač uoliai laikėsi protėvių tradicijų, ir sadukiejai – progresyvieji, atviri graikų kultūros įtakai) atėjo pas Jėzų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus. Jis jiems atsakė: „Atėjus vakarui, jūs sakote: „Bus giedra, nes dangus raudonas“, ir rytmetį: „Šiandien bus lietaus, nes rausta rūškanas dangus.“ Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne. Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas (Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 1–4 eilutės).
Jėzaus atsakymas turėjo juos sutrikdyti, nes jie buvo pavadinti veidmainiais ir pikta bei svetimaujančia karta. Nors šis pokalbis vyko labai seniai, Kristaus atsakymas į fariziejų bei sadukiejų prašymą yra aktualus ir šiandien. Tie žmonės prašė akivaizdaus dieviško patvirtinimo, kad Jėzus iš tiesų yra Kūrėjo siųstas pranašas. Ir šiandien galime girdėti daugybę balsų, prašančių ar reikalaujančių akivaizdžių Kūrėjo buvimo įrodymų. Iš Jėzaus atsakymo galima numanyti, kad prašantieji nenorėjo matyti to, kas ir taip buvo akivaizdu. Jų savanaudiškumas trukdė jiems pripažinti akivaizdžią tiesą. Jiems pildėsi evangelisto Jono užrašyti žodžiai: Šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti (Evangelijos pagal Joną 3 skyriaus 19 eilutė).
Šiandien apie mus galima pasakyti tą patį. Užtenka grįžus namo pamatyti ant grindų purvo pėdsakus ir iš karto aišku, jog kažkas iš namiškių praėjo purvinais batais. Niekas rimtai neklausytų aiškinimo, kad tie pėdsakai atsirado savaime. Tačiau nuolatos matydami mus supantį pasaulį neįžiūrime išmintingo Kūrėjo pėdsakų. Mums kažkodėl atrodo, kad aiškinimas, jog viskas atsirado savaime, yra visiškai įtikinamas. Man sunku įsivaizduoti, į kokias garbinimo aukštumas būtų iškelta mokslininkų komanda, pajėgi sukurti ką nors panašaus į medį, kurio sėkla su joje įrašyta genetine informacija geba pati surinkti iš dirvos reikiamas medžiagas ir išauginti kitą medį su daugybe tokių pat sėklų.
Tačiau nežiūrint viso mūsų nenoro matyti akivaizdžią tiesą, Kūrėjas davė patį didžiausią įrodymą – Dievas Sūnus tapo žmogumi, paaukojo save už žmonių nuodėmes ir buvo prikeltas iš mirusiųjų.