Yra laiškų, kurie parašyti visiems žmonėms, ne tik gyvenusiems tuo metu, kai laiškai buvo rašomi, bet ir visoms ateinančioms kartoms. Vienas tokių laiškų – apaštalo Pauliaus Laiškas romiečiams.
Daugelį metų apaštalas troško atvykti į Romą ir susitikti su ten gyvenančiais krikščionimis, kad galėtų juos praturtini savo patarnavimu ir pasiguosti bendru tikėjimu. Ir štai, numatydamas galimybę tokiam susitikimui įvykti, apaštalas rašo laišką, kuriame pristato savo skelbiamą Evangelijos žinią ir išsako viltį greitai su jais susitikti.
Apaštalas Paulius buvo Kūrėjo pašauktas ir paskirtas skelbti Evangeliją, kurią jam apreiškė iš mirusiųjų prisikėlęs Jėzus Kristus. Evangelija – tai visagalio Kūrėjo žinia, skelbianti vienintelį išgelbėjimo būdą.
Visų pirma apaštalas parodo, kad joks žmogus neturi nė menkiausios galimybės savo jėgomis gyventi pagal teisingo ir švento Dievo valią. Net patiems uoliausiems moralės normų puoselėtojams reikia gelbstinčios Kūrėjo malonės, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 3 skyriaus 23 eilutė). Didžioji dalis Pauliaus tautiečių, izraelitų, buvo įsitikinę, kad jiems nereikia apaštalo skelbiamos žinios, nes jie turi Dievo per Mozę duotą įstatymą ir visą Senojo Testamento tradiciją, tačiau pats Kūrėjas apaštalo laišku įrodo, kad gelbstinti Dievo malonė, apreikšta per Jėzų Kristų, yra vienintelis būdas būti išgelbėtiems nuo ateisiančios Dievo rūstybės.
Išgirdę apie Dievo rūstybę, šių dienų žmonės dažniausiai nusišypso ir pagalvoja, jog tai religiniais prietarais grįstas gąsdinimas, bet tiek apaštalai, tiek pats Jėzus Kristus savo tarnystės Žemėje metu labai rimtai kalbėjo apie ateisiančią teisingą Kūrėjo rūstybę tiesą paniekinusiems ir pamynusiems Jo kūriniams.
Atrodytų, kam reikia kalbėti apie Dievo rūstybę, gal geriau iš karto eiti prie žinios apie dieviškąjį išgelbėjimą. Tačiau, jeigu žmogus nemato ir nesuvokia savo realios padėties, jam atrodo, kad nereikia ir išgelbėjimo, ypač tokio, kuris susilaukia priešiškumo ir persekiojimų iš netikinčiųjų Dievo malonės žinia.
Turbūt sunkiausia mums pripažinti, jog iš tiesų esame verti teisingo Dievo rūstybės ir tik Jo malonė – neužtarnautas gerumas – gelbsti mus, kai patikime Jo nesuvokiama dovana – Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus mirtimi ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš mirusiųjų.