Kartą, kai dar buvau visai maža mergytė, pamačiau į močiutės maldaknygę įdėtą labai gražų, spalvotą paveikslėlį: ant žemės sėdėjo ilgais plaukais ir baltais rūbais apsirengęs dėdė, o prie jo spietėsi vaikučiai. Ant vieno iš jų galvelės šis keistas, „ilga suknia“ vilkintis dėdė buvo uždėjęs savo ranką.
Lyg užburta žiūrėjau į šį paveikslėlį. Man atrodė, kad šią sceną jau kažkur buvau mačiusi, o tas dėdė buvo toks pažįstamas... Taip pat žinojau, kad jis yra geras dėdė. Man net atrodė, kad jis savo ranka ir mano galvelę kažkada glostė...
Kai norėjau paimti paveikslėlį į rankas ir iš arčiau įsižiūrėti, močiutė paveikslėlį vėl paslėpė tarp maldaknygės puslapių ir pasakė: „nevalna...“ (nevalia). Patempiau lūpą ir mintyse pati sau pažadėjau užaugusi būtinai susirasti šį gerąjį dėdę...
Kai paūgėjau, dėdienė Emilija nusprendė paruošti mane ir savo dukrą Pirmajai Komunijai. Įdavė mums abiem į rankas po maldaknygę ir liepė išmokti nurodytas maldas. Dėdienės dukra greitai maldeles išmoko ir jau kitą dieną kaip žirnius į sieną bėrė, o štai man sekėsi labai sunkiai. Skaičiau maldos žodžius ir ties kiekvienu jų sustodavau, stengdamasi suprasti, ką jis reiškia. Sulipdžiusi žodžius į sakinį - suprasti sakinio prasmę. Deja, nieko nesupratau. Ką reiškia „malonės pilnoji“ ir „malonėmis apdovanotoji“? Kas yra toji „malonė“? O ką reiškia „nekaltas prasidėjimas“, „šventas vardas“? Kas yra šventas? Kaip jis atrodo? O kodėl Marija yra „pagirta tarp moterų ir pagirtas jos Sūnus“? Norėjau daug ko dėdienės paklausti, bet išsigandau, kad už tokį nesupratingumą neišbartų...
Atėjus kunigo paskirtai dienai, dėdienė mus abi nuvežė į bažnyčią. Dėdienės dukrelė maldeles išpyškino net nemirktelėjusi, o štai man žodžiai pynėsi, mikčiojau iš susijaudinimo, o dar ir tas dėdė kunigas su „ilga suknia“ ir labai gražiai siuvinėtu rankšluoščiu ant pečių toks piktas atrodė... Visai ne toks, kaip kad tame paveikslėlyje...
Prie Pirmosios Komunijos manęs neprileido. Liepė ateiti kitą kartą, kai labai gerai maldeles išmoksiu...
Kito karto nebuvo. Dėdienė Emilija antram kartui nesiryžo, o kitoms tetulėms ir dėdienėms tikriausiai drąsos neužteko komunistės dukrą į bažnyčią tempti...
Mano vaikystė baigėsi, kai labai daug skaičiusi ir vis knygose kažko ieškojusi, vieną dieną tetos Adelės knygų lentynoje atradau R. Tagorės „Lyriką“. Negalėjau paleisti jos iš rankų - knygoje buvo tiek daug tikrų, nesumeluotų jausmų... Žodžiai iš knygos liejosi kaip gražiausia muzika, ir man atrodė, kad jau esu taip arti to, kurio taip ilgėjausi ir ieškojau...
„Mes klaidingai skaitom pasaulį ir sakom, kad jis mus apvilia“ (R. Tagorė).
● ● ●
1991 metais, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai atsivėrė bažnyčių durys, žmonės masiškai plūstelėjo į jas. Kadangi jaučiausi Nepriklausomos Lietuvos dalis, kartu su visa minia ten nuėjau ir aš.
Mano vaikystė prabėgo tarp ateistinių pažiūrų žmonių. Apie religiją su manimi niekas nekalbėjo (išskyrus tą vienintelį atvejį, kai buvo mėginama mane privesti Pirmosios Komunijos). Žinojau tik tiek, kad kosmonautas Jurijus Gagarinas danguje Dievo nematė... Todėl nenuostabu, kad trys mano vaikai augo vis dar nepakrikštyti.
1991 metais mokyklose suaktyvėjo katechizacija, tėveliai buvo raginami pakrikštyti dar nekrikštytus vaikučius. Tą aš ir padariau. Pakviečiau tris labai uolių katalikų poras būti mano vaikų krikštatėviais. Viską atlikome pagal kunigo keliamus reikalavimus. Praėjus mėnesiui po apeigų, mano protą pradėjo atakuoti įvairūs klausimai: „Kas yra krikštas? Kam jis reikalingas? Ar jis ką nors žmogaus gyvenime keičia?..“ Galvojau, kad atsakyti man gali krikštatėviai, nes jie juk visą gyvenimą lankė bažnyčią (nors ir slėpdamiesi nuo kitų).
Paskambinau artimiausiai draugei, vieno vaiko krikštamotei. Toji pasakė, kad krikštas reikalingas tam, kad įžengtum į krikščionišką gyvenimą, o tas krikščioniškas gyvenimas, jos nuomone, turi būti GERAS GYVENIMAS.
Išgirdus tokį atsakymą man iškilo dar daugiau klausimų. Kas yra „geras gyvenimas“? Juk gyvenimą geru ar blogu padaro žmogus. Jei krikščioniškas gyvenimas yra GERAS GYVENIMAS, tai kodėl tiek daug žmonių gyvena blogai? Juk dauguma jų yra pakrikštyti...
Dar po mėnesio apmąstymų kreipiausi į kitus „žinovus“. Jie man atsakė labai trumpai: „Ko suki sau galvą? Taip darė mūsų proseneliai, taip darė mūsų seneliai, tėvai, taip turime daryti ir mes.“
„Na nieko sau... - pagalvojau. - O jei jie darė blogai? Iš kur man žinoti? Kas gali padėti man išsiaiškinti? Juk tai tik ėjimas aklai sekant minią...“ Gerokai vėliau perskaičiau filosofo A. Maceinos žodžius: „Minioje atsidūręs ir joje ištirpęs, žmogus mato tik tai, kas antikristo yra svaidoma į orą; jis mato tik aukštumoje sprogstančias raketas, bet nebemato žemės, nebemato tikrovės su visu jos prakeikimu, su jos šliaužiojančiomis rupūžėmis ir gyvatėmis. Ir juo labiau žmonija virsta minia, juo labiau joje įsigali antikristas. Minia istorijoje yra didžiausia pabaisa ir pavojingiausia Bažnyčios grėsmė“ (A. Maceina, Raštai, III tomas, 331 psl.). Nejaugi ir aš turiu taip elgtis vien todėl, kad taip darė jie?
Po kelių savaičių apmąstymų su „savo problemomis“ labai nedrąsiai pasibeldžiau į trečiųjų krikštatėvių duris. Trumpai išdėsčiusi savo abejones, išgirdau „paguodžiantį“ jų atsakymą: „Pakrikštyti būtina, nes kitu atveju numirę negaus kapinėse vietos. O be to, po krikšto ir pati Mergelė Marija juos globos, visokios nelaimės juos aplenks...“
Mandagiai padėkojusi, išėjau. Tačiau savo viduje jaučiau nenumaldomą troškimą prisiliesti prie To, kuris, atrodė, yra čia pat, visai šalia...
Praslinkus dar keliems mėnesiams, nuėjau pas tą patį mano vaikus krikštijusį kunigą ir paprašiau duoti paskaityti „pačią tikriausią knygą“. Nežinojau, kaip iš tikrųjų ji vadinasi: Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Senasis Testamentas ar Biblija?.. Todėl, kad neprisidaryčiau gėdos, nusprendžiau paprašyti „pačios tikriausios knygos“... Deja, jis man tos knygos nedavė. Vietoj jos, nieko perdaug neaiškinęs, kunigas atnešė „Katalikų katekizmą“ ir palinkėjo viską išsiaiškinti (aš, naivuolė, tuomet pagalvojau, kad „Katalikų katekizmas“ ir yra ta PATI TIKRIAUSIA KNYGA).
Pradėjau skaityti kunigo duotą knygą ir pamačiau, kad toje knygoje nėra PRADŽIOS. Mano protas tiek dar suprato, kad pradėjęs eiti į mokyklą, vaikelis skaityti pradeda mokytis nuo pirmosios abėcėlės raidės, o ne nuo vidurio... Prašau visų, skaitančių šį liudijimą man atleisti, bet tuo metu aš pagalvojau: „Velnias... Apgavo... Ne tą knygą pakišo...“
1991-ųjų metų pabaigoje pats Žodis prisilietė prie manęs, skaitant knygą apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, kurioje buvo labai daug citatų iš „pačios tikriausios knygos“ - Biblijos.
Po kiek laiko pavyko įsigyti Naująjį Testamentą, o 1995 metais iš Amerikos į Lietuvą atvykusi misionierė Gibson man padovanojo Amerikoje išleistą kunigo Alfredo Vėliaus Bibliją. Tai buvo pirmoji Biblija, kurią laikiau savo rankose... Kartu su šia knyga jie padovanojo man mažą, labai gražų, spalvotą paveikslėlį: ant žemės sėdėjo ilgais plaukais ir baltais rūbais apsirengęs Jėzus, o prie jo spietėsi vaikučiai. Ant vieno iš jų galvelės Jėzus laikė savo ranką... Tai buvo lygiai toks pat paveikslėlis, kokį mačiau vaikystėje savo močiutės maldaknygėje.
Iš kur mano močiutės namuose galėjo atsirasti „amerikoniškas“ paveikslėlis su Jėzaus atvaizdu? Po Pirmojo Pasaulinio karo mano močiutės brolis atsidūrė Amerikoje ir iš ten į Lietuvą rašė laiškus. Tikriausiai viename iš laiškų ir buvo įdėtas šis paveikslėlis, kurį močiutė labai brangino kaip vienintelį prisiminimą apie į tolimą ir svetimą kraštą nuklydusį brolį, todėl ir neleido niekam jo liesti...
Taip prasidėjo mano nuostabi kelionė su Juo, Jėzumi... Ir su Biblija...
● ● ●
Nors buvau kai kurių dvasininkų nesuprasta, tačiau Jėzus mane suprato ir manęs neatstūmė… Besiaiškindama krikšto reikšmę, aš buvau paliesta To, kuriam rūpėjo ne mano diplomai, gyvenimo būdas, paslydimai, paklydimai, nuopuoliai ar kokie kiti dalykai. Jam rūpėjo ir vis dar teberūpi pats žmogus. Tai mes matome skaitydami ir nagrinėdami Dievo žodį, paklusdami Jam…
„Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga“, - sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis (Apr 1, 8).