Pirmą kartą bažnyčioje be savo tėvų apsilankiau jau studijuodamas. Tą sekmadienį vienas iš tėvų blogai jautėsi, o kitas buvo išvykęs iš miesto. Kadangi neseniai buvau tapęs krikščioniu, pagalvojau, kad turėdamas automobilį ir vairuotojo teises į bažnyčią galiu nuvykti ir pats. Kas gali mane sustabdyti? Tad taip ir padariau. Nors būdamas tarp suaugusiųjų jaučiausi kiek keistai, tačiau vis kartojau sau, kad esu bažnyčioje, nes aš to noriu.
To trokšta visi vaikus auginantys tėvai. Mes vedame vaikus į sekmadieninę mokyklą, vėliau raginame lankyti tarnavimą paaugliams ir įsilieti į jaunimo grupes. Mes meldžiamės dėkodami už maistą, kiek tik galime atsiduodame šeimai ir kruopščiai prižiūrime, kiek ir ką vaikai naršo internete.
Visgi kartkartėmis nerimaujame, kad vaikai gali imti maištauti. Pastebime, jog jie randa būdų apeiti mūsų draudimus ir laužo nubrėžtas ribas, gali meluoti apie tai, kiek laiko skaito Bibliją ir meldžiasi. O baigę mokyklą ir įstoję studijuoti, jie gali nebesilaikyti visko, ko mes juos mokėme, ir pasukti visai kitu keliu.
Mes, tėvai, esame pašaukti auklėti savo vaikus juos drausmindami ir mokydami Viešpaties nurodymų (Ef 6, 4). Kaip mums tai daryti, kad jie patys įtikėtų ir puoselėtų savo tikėjimą?
Nėra jokių formulių ir niekas negali duoti garantijų, tačiau apaštalas Paulius pateikia puikų modelį, kuriuo tėvai galėtų vadovautis. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius rašo: Aš pasėjau sėklą, Apolas laistė, o Dievas augino (1 Kor 3, 6). Štai keturi būdai, kaip galime padėti vaikų širdyse pasėtoms sėkloms augti.
Supraskite savo vaidmenį
Mano sūnus žaidžia krepšinį. Man patinka stebėti jo komandos rungtynes ir kartais matau, kaip po rungtynių tėvai viešai bara savo vaikus, turėdami lūkesčių, kurie neatitinka natūralių vaikų gebėjimų ar įgūdžių. Ir tai niekada neveikia.
Lygiai taip pat ir tikėjimo sferoje – mes negalime priversti vaikų tikėjimo augti. Mūsų, kaip tėvų, tikslas yra pasėti ir laistyti. Nieko daugiau. Nors tai gali atrodyti paviršutiniškai, tačiau ši tiesa išlaisvina.
Suvokę savo vaidmenį, esame apsaugomi nuo nusivylimo, kai mūsų pastangos kontroliuoti – riksmai, bausmės, vilionės atlygiu, spaudimas, kritika ar įvairūs apribojimai – neduoda vaisių arba dar blogiau – veda prie maišto. Aš nesakau, kad nereikia savo paauglių drausminti ir nustatyti jiems ribų. Reikia. Tačiau tai darydami atminkite, kad jūs negalite pakeisti širdies.
Mūsų tikslas – nukreipti vaikus į Kristų, mokyti juos apie Jo malonę bei gailestingumą ir pasitikėti, kad Šventoji Dvasia atliks savo darbą. Atsakas į mūsų Viešpaties malonę ir gailestingumą visuomet stipriau motyvuos mūsų vaikus nei bet kokios kitos mūsų taikomos priemonės.
Puoselėkite savo tikėjimą
Kai tarnavau jaunuoliams, sutikau motiną, kuri sielojosi, kad jos dukros tikėjimas nėra karštas ir ji vangiai eina į bažnyčią. Ji nerodė susidomėjimo ir nelankė bažnyčioje organizuojamų Biblijos studijų, į kurias rinkdavosi vyresniųjų klasių mokiniai ir universitetų studentai.
Aš paklausiau, ar pati mama įsitraukusi į kokios nors suaugusiesiems skirtos grupelės veiklą. Ji atsakė, kad ne, nes labai užimtas jos darbo grafikas, ji turi daug atsakomybių, todėl sunku rasti laisvo laiko. Tai išgirdęs, švelniai, kaip tik mokėjau, jos paklausiau: „Ar dabar suprantate, kodėl jūsų dukra nerodo susidomėjimo?“ Manau, kad abu supratome, jog atsakymas į jos nusiskundimus yra akivaizdus.
Kaip galite tikėtis, kad jūsų vaikai prisiims atsakomybę už savo tikėjimą, jeigu jūs patys nepuoselėjate savo tikėjimo? Prisiminkite posakį: „Mes perimame elgesį, o ne išmokstame.“ Daugelis tėvų nežino, kaip priversti vaikus daryti tai, ką jie nori, kad vaikai darytų. Atsakymas paprastas: patys gyvenkite taip, kaip norite, kad vaikai gyventų. Ir jie tai kopijuos.
Daug kalbama apie telefonų ar kompiuterių naudojimo žalą vaikams, kai jie per daug laiko praleidžia prie šių technologijų, tačiau ar mes, tėvai, patys mokame padėti telefonus į šalį? Mes norime, kad mūsų vaikai kasdien skaitytų Bibliją, bet ar patys tai darome? Mes norime, kad vaikai klausytų mokytojų ir mūsų, bet ar mes paklūstame savo vadovams darbe ar bažnyčioje? Kaip mes išmokysime vaikus puoselėti savo tikėjimą, jei patys to nedarome?
Mokykite mąstyti
Lengviau yra pasakyti vaikams, ką galvoti, negu išmokyti juos mąstyti ir kritiškai vertinti dalykus. Peržiūrėti ir aptarti skirtingus požiūrius į gyvenimą – sunku ir nepatogu. Lengviau ir paprasčiau pasakyti vaikams daryti tai, kas, mūsų manymu, yra teisinga, ir taip užkirsti kelią bet kokioms diskusijoms.
Tai ypač aktualu kalbant apie tikėjimą. Visgi vaikams reikia erdvės, kur jie galėtų apmąstyti skirtingus požiūrius, ypač kai net ir krikščioniškos grupės į tuos pačius dalykus žvelgia iš skirtingų perspektyvų.
Kai mano paties vaikai manęs klausia apie tam tikras tikėjimo doktrinas, dažnai sakau jiems, kad yra vienaip manančių krikščionių ir yra kitaip manančių krikščionių. Stengiuosi paaiškinti, kaip jie priėjo prie išvadų, ir leidžiu jiems patiems permąstyti skirtingus požiūrius. Manau, taip jie mokosi kritiškai vertinti, turėti savo nuomonę ir būti atsakingi už savo sprendimus.
Kai kuriais atvejais Biblija apie tam tikrus dalykus kalba labai konkrečiai, tad ir į vaikų užduodamus klausimus turime atsakyti konkrečiai. Bet net ir tada padėkite savo vaikams suprasti ir kitus argumentus, juos permąstyti, kad jie labiau pasitikėtų savo tikėjimu. Nebijokite ir Evangelijai prieštaraujančių požiūrių – jie negali mums pakenkti, bet žiūrėkite į tai kaip į galimybę kantriai mokyti savo vaikus bendrauti su kitaip mąstančiais, pasitelkiant Dvasios išmintį.
Pasitikėkite Dievu
Mes norime, kad mūsų vaikai žengtų tiesia linija. Nežinome, ar turime pakankamai pasitikėjimo ir gebėtume suvaldyti abejonių ir išbandymų audras. Tačiau mūsų vaikų gyvenime tikrai pasitaikys ir neužtikrintumo etapų, dėl ko galime jausti nerimą ir nusivylimą.
Supraskime, kad tokie etapai neišvengiami, ir būkime pasiruošę kantriai ir pakelta galva žengti tuo metu šalia savo vaikų. Jei nežinote, kaip atsakyti į vaikų užduotą klausimą, nebijokite pasakyti, kad ne į visus klausimus žinote atsakymus, bet čia nesustokite. Skirkite laiko kartu su savo vaiku tyrinėti ir aptarti sudėtingas temas. Neatmeskite galimybės, kad galite sulaukti ir pasipriešinimo, bet ir tai gali padėti augti tikėjimui.
Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo pergalė ne tik prieš nuodėmės pasekmes, bet ir prieš nuodėmės jėgą. Tokia pati Šventosios Dvasios jėga perkelia mus iš mirties į gyvenimą ir keičia mūsų širdis.
Atsisakyti kontroliuoti savo vaikų gyvenimą ir tikėtis, kad jie seks juos sukūrusiu Dievu, gali būti nelengva užduotis. Tačiau mes negalime priversti vaikų sekti Jėzų, kad ir kaip stengtumės. Turime pasitikėti Dievo jėga visų pirma dėl savo pačių gyvenimo, o tada tikėtis Jo pagalbos, kreipiant vaikus prie Dievo.
Mes sodiname ir laistome, o Dievas augina mūsų vaikų tikėjimą.
Iš www.gospelcoalition.org
vertė Raimonda Jašinauskienė