Šiandien pasaulyje siaučiant neramumams, visuomenė vis labiau ima rūpintis savo saugumu. Svarstoma, kokį procentą šalys turėtų skirti gynybai, ar turi būti visuotinis jaunuolių šaukimas į kariuomenę ir pan. Tad šiame kontekste buvo įdomu pakalbinti 30 metų Lietuvos kariuomenėje dirbantį, kariškio profesiją pasirinkusį Vilniaus evangelinės bažnyčios ilgametį narį bei šlovintoją Vitalijų Beconį.
Vitalijau, tavo vardas kilęs iš lotyniško žodžio vitalis, reiškiančio „gyvybingas“. Išties bažnyčioje tave nuolat matome linksmą, gerai nusiteikusį, esi tikrai gyvybingas žmogus. Įdomu tai, kad dirbi atsakingą kariškio darbą. Kaip pasirinkai tokią profesiją?
Tiesą sakant, niekada negalvojau apie kariškio profesiją, tiesiog, kaip ir daugelis vaikų vaikystėje, prisižiūrėjęs filmų, mėgdavau kovoti, žaisti karą. Juk ne vienas, pažiūrėjęs filmą „Robinhudas“, kieme bėgiodavome su lankais… Paauglystėje maniau, kad teks eiti į sovietų kariuomenę, nes Lietuva dar nebuvo laisva. Kai tapau jaunuoliu, visuomenė pradėjo bruzdėti – prasidėjo Sąjūdis, vis dažniau buvo kalbama apie nepriklausomybę. Paskelbus nepriklausomybę, nelabai supratau, kas vyksta… Tėvai vaikystėje nieko nepasakojo, nes, matyt, norėjo apsaugoti – mano tėtis buvo tremtinys, 13 metų išgyvenęs Sibire. Kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, Vytautas Landsbergis ragino jaunuolius neiti į sovietų kariuomenę, o man tuomet kaip tik buvo 18 metų.
Vieną dieną po mano langais sustojo sovietinis „Zil’as“. Išlipo du kariškiai, paskambino į mūsų duris ir klausia: „Beconis Vitalijus – zdes živiot?“ („Ar Beconis Vitalijus čia gyvena?“) Neatidaręs durų pasakiau, kad jo nėra namuose. Kai paklausė, kas kalba, atsakiau, kad jo brolis. Kariškiai liepė perduoti tėvams, kad turi laišką, kurį įmes į pašto dėžutę. Tai buvo grasinantis laiškas: „Jei jūsų sūnus neis į sovietinę kariuomenę, sulauks teisinių pasekmių...“ Bausmė – dveji metai kalėjimo… Tada aš susidėjau kuprinę ir iš Kuršėnų pabėgau į Papilę… Nuo sovietinės kariuomenės tuo metu slapstėsi ne vienas jaunuolis. Netrukus, 1991 m. vasarą, prasidėjo perversmas Rusijoje – „pučas“. Vėliau viskas kiek atslūgo, grįžau dirbti autošaltkalviu į gamybinį susivienijimą.
Rudenį gavau šaukimą tarnauti atkurtoje Lietuvos kariuomenėje. Tad 1991 m. lapkričio 27 d. prasidėjo mano tarnyba. Mes buvome pirmieji šauktiniai. Lietuvos kariuomenė jau buvo perėmusi kai kuriuos sovietų kariuomenei priklausiusius objektus. Gyvenome Vilniaus kareivinėse, kur buvo įsikūrusi Greitojo reagavimo brigada: dvi pėstininkų kuopos ir garbės sargybos kuopa. Automatai dar buvo rusiški, bet apranga lietuviška – rusvai žalsvos spalvos. Mano vadai buvo Specialios paskirties oro desanto būrio kariškiai, kai kurie buvo anksčiau dirbę sovietų kariuomenėje, bet dabar paskirti vadovauti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Pavasarį pradėjome budėti buvusiuose KGB rūmuose prie Muzikos akademijos – tą pastatą jau buvo perėmusi Lietuvos valdžia. Tačiau Šiaurės miestelyje Vilniuje vis dar buvo sovietų armija, kuri iš Lietuvos visiškai pasitraukė tik 1993 m. rugsėjį, – tuomet aš jau buvau atlikęs karinę tarnybą ir grįžęs namo.
Pradžioje Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė?
Taip, pradžioje mūsų buvo nedaug, bet netrukus pradėjo kurtis Krašto apsaugos departamento (KAD) skyriai ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Buvo pradėtos kurti Karinės jūrų pajėgos, Karinės oro pajėgos, Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT, dabar – Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP). Buvo dar ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, kuriamas ir Vidaus reikalų departamentas, buvo tų, kurie saugojo kalinius... Mes, šauktiniai, buvome pirmieji atkurtos nepriklausomos Lietuvos kariai Vilniuje, tad mus daug filmavo. Norėta iš mūsų padaryti specialųjį būrį – daug mokėmės kovinės savigynos. Mūsų vadas buvo artimos kovos instruktorius, buvęs desantininkas. Tai, kaip mes buvome treniruojami, geriausiai atspindi dokumentinis filmas „Spec. Žvėrynas“... Mūsų kuopos vadas buvo to „Spec. Žvėryno“ grupės, kurią sudarė penkiolika žmonių, vadas. Visi skyriaus vadai buvo gerai paruošti kautis.
Paminėjai, kad buvo suformuotas specialusis, kovingesnis, būrys. Kaip tave atrinko į tą būrį?
Atranka į 1-ąjį, kovingesnįjį, būrį vyko labai paprastai: suporavo pagal svorio kategoriją ir liepė kautis, kol vienas iškirs kitą. Kas nokautuoja, tas laimi. Aš vieną nukirtau, bet po to ir mane nokautavo… Mane atrinko, nes buvau sportiškas, lankęs atletinę gimnastiką. Mūsų kuopoje buvo ne tik karatistai ar boksininkai, bet ir kitų sporto šakų atstovai. Visi buvome išties stiprūs: daugelis sportavo – užsiiminėjo dziudo ar karatė, kilnojo štangas, žaidė futbolą… Kai atvyko antrojo šaukimo kariai, jie jau buvo kur kas silpnesni, mažai sportavę.
Ar jauna Lietuvos kariuomenė nepaveldėjo sovietinės „dedovščinos“?
Pradžioje to nebuvo. Pirmieji laisvos Lietuvos kariuomenės kūrėjai buvo profesionalai – žmonės, gynę Seimą. Jie buvo atsidavę idealistai, žinojo, už ką kovoja, tad suprato, kad mūsų kariuomenėje neturi būti „dedovščinos“. Mus, karius, jie labai gerbė ir saugojo. Žinoma, kiek reikėjo, tiek muštravo, bet tos patirties nesigailiu.
Kai po pusmečio atėjo kiti šauktiniai, skyriaus vadais tapome mes, anksčiau atėjusieji. Elgėmės, kaip tuo metu supratome... Tuo metu pastebėta šiek tiek „dedovščinos“ apraiškų, nes atėjo ir jaunimo iš profesinių mokyklų, kur buvo įprasta, kad vyresnis skriaudžia jaunesnį, silpnesnį... Tačiau supratus, kad tokia praktika ydinga, 1995–1996 m. buvo pakeista visa sistema: vyresnieji šauktiniai buvo atskirti nuo jaunesniųjų. Su šauktiniais kariais dirbo tik profesionalai. Dabar „dedovščina“ jau tikrai išgyvendinta.
Kada pradėjai dirbti Lietuvos kariuomenėje?
1994 m. liepos 1 d. sugrįžau į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje dirbau Rukloje. Vėliau tobulinausi Danijoje, Vokietijoje, vykau į misijas Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Afganistane. Šiuo metu dirbu Sausumos pajėgų vadovybės štabe. Šiemet švenčiau 30-ies metų profesionalios tarnybos sukaktį.
Tikrai įspūdinga sukaktis. Kaip prasidėjo tavo profesinė tarnyba?
Pamenu, sėdėjau prie vienos gimtųjų Kuršėnų parduotuvės ir mano buvęs kuopos vadas, kuris metus stažavosi JAV reindžerių mokykloje, sugrįžęs pamatė mane ir paklausė: „Ko čia šlifuoji šaligatvius? Ateik pas mane dirbti, nes kitaip nusigersi...“ Esu dėkingas jam už tą pakvietimą. Gal tik pusę metų padirbau statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime autošaltkalviu, kai man pasiūlė padirbėti kariuomenėje autotechniku (be technikos, nes technikos dar nebuvo (šypsosi)). Kai Kaune praėjau Karo medicinos tarnybos komisiją, 1994 m. tapau profesinės karo tarnybos kariu.
Dirbti pradėjau Rukloje, Didžiojo Kunigaikščio Algirdo motorizuotame pėstininkų batalione. Sovietiniais laikais Rukloje buvo įsikūrusi visa desantininkų divizija – apie 6 000 žmonių. Buvo ir didžiulis oro uostas su 3 km pakilimo juosta lėktuvams – iš ten anksčiau kildavo didžiuliai rusiški krovininiai lėktuvai, iš ten gabendavo karius į Afganistaną...
Pradžioje turbūt nebuvo lengva? Ką paveldėjote iš sovietų kariuomenės?
Kai atgavome kareivines, jos buvo apleistos, kariuomenės finansavimas buvo nedidelis. Na, bet buvome aprengti, pamaitinti, gaudavome algą, nors ir nedidelę. Kai kurios kareivinės buvo išplėštos, tad kartais ir patys susidėdavome pinigų remontui. Buvo skiriama šiek tiek pinigų infrastruktūrai pagerinti, bet, prisimenu, buvo skelbiami ir įvairūs konkursai, pvz., kurios kuopos kareivinės bus gražiausios. Kuopos vadas siųsdavo mus rinkti metalo, kurio aplinkui buvo tikrai daug, ir jį mes, kuopos atsakingieji, parduodavome į metalo supirktuvę. Už gautus pinigus pirkdavome tapetus ir patys juos klijuodavome… Kai kas nors iš karių važiuodavo namo, prašydavome iš namų atvežti gėlių, dažų ar dar ko reikalingo... Taip mes puošdavome savo kareivines.
Kokios pradžioje buvo tavo pareigos?
Kadangi pradžioje karių buvo nedaug, tai ir vadovų buvo keli: kuopos vadas, kuopos vado pavaduotojas, kuopininkas, aš – autotechnikas ir dar būrininkas. Mes vadovavome 100 žmonių. Organizuodavome pratybas, ruošdavome naują metodinę medžiagą, nes buvo tik sovietinė… Tuo metu, kai pats tarnavau, mus tik mokė muštis, saugoti objektus ir žygiuoti. Tais laikais nedaug mokė karinės taktikos, tad norėjosi pokyčių, naujovių.
1995 m. vasarą iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kuopų imta formuoti tarptautinį Baltijos batalioną (BALTBAT). Labai norėjau patekti į šio bataliono Lietuvos kuopą. Praėjus specialią atranką, prasidėjo mano tikroji karyba – mus mokė ir prižiūrėjo Britanijos karališkųjų jūrų pėstininkų instruktoriai.
Prasidėjus Jugoslavijos karui Balkanuose, Lietuvos kariuomenė įsijungė į Jungtinių Tautų Saugumo pajėgų taikos misiją UNPROFOR (angl. k. The United Nations Protection Force) Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Tai buvo specialiai atrinktų 30 vyrų būrys LITPLA-1. Juos apmokyti atvyko kariai iš Danijos, atsivežę į Ruklą savo transporto priemones, techniką. Aš su pavydu žiūrėjau į tuos karius, vykstančius į misiją...
Vėliau ir man pavyko patekti į BALTBAT Lietuvos kuopą. Aš vėl tapau „eiliniu kariu“. Mus iš naujo mokė visų kariškų gudrybių… Po kiek laiko tapau skyriaus vadu. Pradėjau mokytis anglų kalbos, nes instruktoriai buvo užsieniečiai. Vėliau mane išsiuntė į Jungtinių Tautų stebėtojų kursus – ten taip pat teko mokytis karybos anglų kalba. Man pradėjo patikti tarnyba – atėjo pasitenkinimas.
Buvo nuspręsta, kad visas Baltijos batalionas Bosnijoje ir Hercegovinoje veiks rotacijos principu: pusę metų taiką palaikys lietuviai, pusę metų – latviai ir pusę metų – estai. Taip keisdavomės, bet veikėme kaip vienas batalionas. Ten prižiūrėjome atskirties liniją tarp Bosnijos serbų ir musulmonų: tikrinome, kas važiuoja į vieną ar kitą pusę, ar nesiveža ginklų. Tų taikos palaikymo misijų buvo ne viena: UNPROFOR (angl. k. United Nations Protection Force), IFOR (angl. k. Peace Implementation Force), paskui SFOR (angl. k. Stabilisation forces). Aš ten vykau tris kartus.
1999 m. Baltijos batalionas buvo reorganizuotas, mus vėl grąžino į pėstininkų brigadą „Geležinis vilkas“. Vieni kariškiai paliko kariuomenę, kiti dirbo instruktoriais Mokomajame pulke – taip sukauptas žinias perdavėme visai Lietuvos kariuomenei.
Minėjai, kad dalyvavai taikos palaikymo misijoje Afganistane...
Esu dalyvavęs keturiose taikos palaikymo misijose: tris kartus Bosnijoje ir Hercegovinoje ir vieną kartą Afganistane. Prieš išvykdamas į Afganistaną, trejus metus dirbau NATO štabe Vokietijoje – buvau protokolo specialistas: padėjau organizuoti renginius, įvairias konferencijas. Mano tarnybos laikui Vokietijoje baigiantis, 2007–2008 m. visas mūsų štabas (tik jau be šeimų) iš Vokietijos buvo perkeltas į Afganistaną, kur praleidome pusę metų. ISAF (angl. k. International Security Assistant Force) štabe buvo didžiulis jungtinis operacijų centras, kuriame aš buvau paskirtas operacijų specialistu, budėtojo padėjėju.
Afganistane talibai nuolat rengdavo išpuolius, todėl terorizmo lygis buvo labai aukštas. Ten gyvenome kaip karo lauke – vilkėjome liemenes, šalmus, nešiojomės ginklus… Visada turėjai būti pasiruošęs kovai. Nors gyveni saugomoje bazėje, bet visos pajėgos nuolat pasirengusios gintis. Kabule tai vienur, tai kitur vykdavo apšaudymai. Išgirdę sirenas, bėgdavome slėptis, nes kartais sviedinius paleisdavo ir į štabus. Nors talibai neturėjo tokių ginklų kaip šiuolaikinė NATO kariuomenė ir mums jie atrodė kaip indėnai su lankais, visgi teko saugotis teroristinių išpuolių. Tarkim, važiuojant į tarptautinį oro uostą, kur buvo didžiulė NATO karinė bazė, logistikos centrai, reikėjo saugotis, kad į mūsų koloną neįvažiuotų koks savižudžių automobilis…
Nors Afganistane buvo nuolatinė grėsmė, ten jaučiausi gana saugus: turėjau šalmą, ginklą, žinojau taisykles, kaip ir kada galiu tą ginklą panaudoti, buvau nuolat saugomas… Tą laiką prisimenu net šiek tiek su nostalgija – karinė technika, dulkės, kariška aplinka...
Ar tikėjimą Dievu taip pat atradai tarnaudamas kariuomenėje?
Manau, kad gręžtis į Dievą pradėjau tuomet, kai su kitais kariais 1996 m. išvykome į Daniją ruoštis misijai. Ten pirmą kartą sutikau karius, išpažįstančius protestantišką tikėjimą: prie karinio dalinio buvo įsikūrusi danų organizacija KFUM (danų k. Kristelig Forening for Unge Mænd), kuri rėmė jaunimą, įvairias bendruomenes ir buvo lyg karių ramovė. Prie dalinio tvoros jie buvo įrengę kepyklėlę-kavinukę, kur kariai kasdien rinkdavosi, žaisdavo žaidimus, o vakarais dalyvaudavo pamaldose. Iš danų išmokome daug gerų dalykų – ne tik karinių, bet ir elgesio kultūros.
Kiek vėliau, 1997 m., Vilniuje, Sporto rūmuose vyko krikščionių konferencija, kurios metu ir meldžiausi atgailos malda. Įtikėjau Kristų per Silviją (dabar ji – mano žmona) ir jos mamą, kuri gyveno Rukloje. Su Silvija susipažinome vienoje Ruklos kavinėje, kai ji buvo atvykusi aplankyti mamos. Jau kitą dieną jai pasiūliau draugauti (juokiasi). Jonavos krikščionių evangelikų bažnyčioje lankiau naujai įtikėjusiųjų klasę. 1997 m. vedžiau Silviją, o po metų išvykau į antrąją misiją. Žmona bijojo, kad neatkrisčiau nuo tikėjimo, bet buvau toks įsikvėpęs, kad net ją stiprindavau… Kiti kariai juokėsi, kad virš mano lovos, šalia kabančio ginklo, visur buvo priklijuota atspausdintų Biblijos eilučių...
Ar teko spręsti dilemą, kaip suderinti tarnybą kariuomenėje su Dievo nurodymais „Nežudyk“ ir „Mylėk savo priešus“?
Kartais žmonės klausdavo: „Kaip tu, tikėdamas Dievą, gali tarnauti kariuomenėje? Kaip tai suderinti?“ Pradžioje tiesiog dirbau savo darbą, kuris man patiko, ir šio klausimo nekėliau. Visgi atsakymą į šiuos klausimus radau skaitydamas Evangeliją pagal Luką: kariai paklausė Jono Krikštytojo: „Ką mums daryti?“ Jis jiems atsakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“ (Lk 3, 14). Svarbiausia – gerai atlikti savo darbą.
Netiesa, kad krikščionys negali būti kariais ar policininkais. Kas tuomet mus saugos? Visos valdžios institucijos yra skirtos mūsų labui. Laiške romiečiams Paulius rašo: Juk valdininkas yra Dievo tarnas tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes jis ne veltui nešioja kardą. Jis yra Dievo tarnas ir baudžia, įvykdydamas rūstybę darantiems pikta (Rom 13, 4). Mano tarnystė – vienas iš tų Dievo įrankių.
Jei gyventume diktatoriaus valdomoje valstybėje, kaip Rusija ar Šiaurės Korėja, tada kariuomenėje nebetarnaučiau. Dėkoju Dievui, kad gyvename demokratinėje šalyje, kurioje vadovaujamės taisyklėmis. Net ir eidamas į mūšį aš turiu laikytis tarptautinių taisyklių. Kai manęs klausia, ar paspausčiau gaiduką, atsakau, kad jeigu man reikėtų gintis ir apginti kitus, tikrai tai daryčiau kaip Dievui, nes mūsų taisyklėse rašoma: „Būtina apginti save, draugą ir saugomą turtą.“
Ačiū Dievui, kad nei Bosnijoje, nei Afganistane man nereikėjo šauti į žmogų. Jeigu mums tektų kovoti Ukrainoje, nežinau, kaip būtų... Manau, kad stengčiausi vadovautis taisyklėmis. Kiekvienai operacijai teisininkai paruošia išsamų dokumentą, kur surašo ir ginklų panaudojimo taisykles, kurios įsigalioja išleidus tam tikrą įsakymą. Jei neteisingai naudoji ginklą, už tai gali būti net nuteistas. Kiekvienais metais laikome testus iš Šaunamojo ginklo laikymo, nešiojimosi ir panaudojimo kurso.
Ar yra žuvusių karių?
Yra du misijos vietoje žuvę Lietuvos kariuomenės kariai: Normundas Valteris – 1996 m. žuvo misijos Bosnijoje metu, visureigiui užvažiavus ant minos, ir Arūnas Jarmalavičius žuvo nuo šautinio sužeidimo Afganistane, kai 2008 m. vyko Čagčarano sambrūzdis.
Ar tavo kolegos žino, kad esi krikščionis?
Manau, kad žino, nes prie manęs nesikeikia (juokiasi). Noriu būti vientisas žmogus – koks bažnyčioje, toks ir darbe bei namuose, gyvenu taikydamas Dievo žodį savo gyvenime. Mūsų štabe kapeliono padėjėjas trečiadieniais per pietus organizuoja skirtingų denominacijų krikščionių grupelę, kurioje pasimeldžiame, skaitome Dievo žodį, jį aptariame.
Jūs su žmona atvėrėte duris namų grupelei, dažnai tave matome šlovinant Dievą bažnyčioje. Ar tai – atgaiva tavo sielai?
Tai – mano gyvenimo dalis. Juokaudamas kolegoms sakau, kad einu į podarbinę veiklą – į choro repeticiją bažnyčioje. Jie eina žvejoti ar žaisti krepšinį, o aš einu į bažnyčią. Nuo mažų dienų mane traukė muzika, ilgai lankiau mokyklos chorą. Kai atgimiau, Dievas vėl įkvėpė troškimą dainuoti. Taip tapau šlovintoju. Man patinka šlovinti Dievą – matau tame prasmę.
Tavo žmona taip pat dalyvauja „karinėje misijoje“, tik kitame lauke – Ukrainoje. Kaip manai, ar tavo pašaukimas atsispindi ir jos pasirinkime savanoriauti karo zonoje?
Manau, kad mano tarnyba galėjo ją įkvėpti, formuoti jos charakterį – juk drauge buvome trejiems metams išvykę į Vokietiją, ji matė mano patriotiškumą, meilę tėvynei, bendravo su kariškiais. Tačiau vykti savanoriauti į Ukrainą ją paskatino Dievas – atsitiktinai išgirdusi per TV pranešimą apie Lvive įsikūrusią virtuvę „Front line Kitchen“, ji pasiryžo viena važiuoti padėti. Pradžioje jai buvo labai baisu, bet dabar yra surengusi net septynias savanorių misijas. Ukrainoje susirado tiek draugų ir pažįstamų, kad be jų nebegali. Silvija padeda visaip, kaip sugeba. Manau, kad taip reiškiasi Dievo jai duota dovana.
Iš tiesų abu dalyvaujate didelėse misijose...
Mes taip negalvojame. Pats dažnai nustembu: „Oho, praėjome! Ir kur Tu, Dieve, dar mus vedi?“ Šiandien esu viršila, Sausumos pajėgų vadovybės štabo operacijų planavimo vyriausiasis specialistas, dirbu skyriaus administracijoje, padedu karininkams paruošti įsakymus, organizuoju renginius. Tačiau tarnybos metu nesiveržiau užimti vienų ar kitų pareigų, man tiesiog pasiūlydavo, aš sutikdavau, ir Dievas laimindavo. Tikrai jaučiu Dievo palaimą, Jo vedimą... Nors man mieliau eiti pramintu taku, bet Dievas vis veda nepramintais: buvau tarp pirmųjų šauktinių, vėliau buvau pakviestas į Baltijos batalioną, prisidėjau prie jungtinio štabo kūrimo proceso, po 2014 m. NATO susitikimo atsirado NATO štabas, į kurį taip pat buvau pakviestas dirbti – kūrėme emblemą, tradicijas… Vis dalyvauju kūrybos procese.
Prieš 30 metų mūsų kariuomenė buvo maža. Bėgant metams mačiau, kaip viskas keitėsi, kaip iš bataliono tapome brigada, vėliau atsirado antra brigada… Matau, kaip Lietuvos kariuomenė auga, ir man smagu būti jos dalimi. Dėkoju Dievui, kad ir aš galiu prisidėti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo.
Na ir pabaigai – kaip manai, ar būtinas visuotinis jaunuolių šaukimas į kariuomenę?
Aš – už visuotinį šaukimą. Pavyzdžiui, estai šauktinius integruoja net į štabo darbą – jie darbuojasi kompiuteriais. Mums kol kas trūksta infrastruktūros. Reikalinga bazė, reikia paruošti instruktorius, nupirkti ginklų... Nors tiek daug jau pasiekta, bet dar daug ir neartų dirvonų...
Linkiu sėkmės ir dėkoju už įdomų pokalbį.
Kalbėjosi Sonata Aleksandravičienė