„Tik niekada man nemeluok“ – tokį reikalavimą išgirstame žmonėms aiškinantis tarpusavio santykius. Jie pabrėžia, kad tai itin svarbu: „Kad ir kas nutiko, vis tiek sakyk tiesą. Geriau karti tiesa nei saldus melas.“ Kiti, norėdami akcentuoti savo nepakantumą melui, net pagrasina: „Man gali pameluoti tik vieną kartą!“ Suprask, jei meluosi, anksčiau ar vėliau melas iškils į paviršių, ir aš apie tai sužinosiu. Kai tai nutiks, santykiai pasikeis. Būti išvadintam melagiu yra didelis įžeidimas. Visi pritaria, kad tiesa yra gerai. Kas gi dėl to ginčysis? Rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs: „Visada sakyk tiesą ir tau nereikės nieko prisiminti.“ Kiekvienas žino, kad meluoti negerai, melas yra niekingas ir šlykštus, tačiau ši nuodėmė išdidžiai laikosi dažniausiai daromų nuodėmių dešimtuko viršūnėje. Kodėl žmonės meluoja? Dažniausiai dėl to, kad kažko labai nori.
Šiame straipsnyje tęsiame Naujojo miesto katekizmo klausimams skirtą straipsnių ciklą. Toliau gilinsimės, ko Dievas reikalauja devintu ir dešimtu įsakymais, ir tuo užbaigsime Dešimčiai Dievo įsakymų skirtą klausimų apžvalgą. Naujajame miesto katekizme, atsakant į dvyliktą klausimą, mokoma taip: Devintu – kad nemeluotume ir neapgaudinėtume, o kalbėtume tiesą meilėje. Dešimtu – kad būtume patenkinti tuo, ką iš Dievo gavome patys, ir nepavydėtume nieko, ką Dievas suteikė kitiems. Šiuos du įsakymus galime rasti Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygų Dešimties įsakymų sąrašuose (Išėjimo 20, 16–17; Pakartoto Įstatymo 5, 20–21). Katekizmas neatsitiktinai juos sujungia į vieną, nes kaip ir tarp kitų įsakymų, taip ir tarp šių – „nemeluok“ ir „negeisk“, esama vidinio ryšio. Taigi meluojame, nes kažko norime, trokštame, geidžiame. Deja, troškimai nesipildo lengvai, todėl griebiamasi melo, o šis vėl kursto naujus geismus.
Geismo šaknys ir melo kojos
Jei gatvėje sutikto žmogaus paklaustume, kokioje gyvenimo srityje labiausiai meluojama, spėju, kad jis paminėtų politiką, valdžią, politines partijas. Ir nors ten tikrai meluojama – tuo galėjome įsitikinti per šių metų Seimo rinkimus, bet nemanau, kad daugiau nei darbovietėse, šeimose ar net bažnyčiose. Tiesiog politikams skiriama daugiau dėmesio, apie tai nuolat kalbama, žiniasklaida bei oponentai juos stebi, seka ir tikrina, kaip laikomasi pažadų. Politikai neslepia, kad siekia valdžios, kuri padėtų įgyvendinti jų norus. Tai, kad politine galia retai kas pasinaudoja tinkamai, dažnai piktnaudžiaujama įtaka, mums aišku. Vis dėlto demokratinėje visuomenėje akylai stebimų politikų elgesys atskleidžia tai, kas vyksta su mumis visais. Mes visi turime „gerų norų“, bet trūksta galios tam įgyvendinti. Rodos, kuo daugiau jos gausi, tuo greičiau išpildysi troškimus, o tada būsi laimingas. Jei tikslas geras, kas gi čia tokio, kad šiek tiek pameluosi, pagražinsi, nepatogius dalykus nutylėsi? Deja, dažniausiai taip ir vyksta, nes daugelis savo gyvenimą yra linkę valdyti be To, kuris viską sukūrė ir palaiko. Jie atmeta Dievo išmintį ir pasitiki savo supratimu. Melas pasiglemžia dėkingumą už tai, ką turime, neleidžia pasitikėti Dievu, kad Jis suteiks visa, ko mums reikia pamaldžiam gyvenimui. Tad juk turime pasirūpinti savo norais patys, imame viską į savo rankas, siekiame „gerų tikslų“ ir... pradedame meluoti.
Nesunku pastebėti, kad įsakymai „nemeluok“ ir „negeisk“ ne tik tarpusavyje susiję, bet ir remiasi pirmuoju Dievo įsakymu – „Neturėsi kitų dievų, o tiktai mane.“ Nepasitikėjimas tikruoju Dievu – pirmojo įsakymo nepaisymas, veda į kitų įsakymų laužymą ir yra visokio amoralumo priežastis. Kai nepasitiki, kad Dievas gali padaryti tave laimingą, suteikti prasmę ir saugumą, imi vadžias į savo rankas – sėdiesi į Dievo vietą. Tam nereikia patekti į dangų ir Jam pasakyti: „Pasitrauk“, tiesiog pakanka „pasitikėti savimi“. Tada laužydamas Jo įsakymus – žudydamas, paleistuvaudamas, vogdamas, meluodamas, geisdamas svetimo – sieki išpildyti savo troškimus. Tarkim, jauna mergina svajoja apie saugų gyvenimo prieglobstį žadantį vyrą. Šis troškimas geras. Ir Dievas žino, kaip šį troškimą išpildyti teisėtais būdais savo metu. Kol mergina pasitiki Viešpačiu, ji laikosi Dievo įsakymų. Ji geidulingai nesižvalgo į vedusius vyrus, nerašinėja žinučių draugės sužadėtiniui. Bet vos tik pasitikėjimas Dievu „išgaruoja“, geismas svetimam vyrui, pavydas ir melas laukia už kampo. Panaši „formulė“ veikia ir kalbant apie plagiatą akademinėje srityje. Studentas supažindinamas su sąžiningo akademinio rašymo taisyklėmis. Rašant diplominį darbą reikia „sumokėti kainą“ – atsisakyti dalies laisvalaikio, skaityti, analizuoti ir prieiti prie išvadų. Netolimame horizonte šviečia trokštamas pripažinimas – diplomas, artimųjų pagyrimai ir specialisto statusas. Būtų teisinga, kad tai ateitų per sąžiningą darbą, bet didelė pagunda pasirinkti poilsį ir malonumus. Jei tuo keliu eini su Dievu, pasirinksi sunkų triūsą, pasitikėdamas, kad Viešpats suteiks atgaivą metui atėjus. Tačiau jei „reikalus susitvarkysi“ pats, kad gautum ko užsinorėjęs, – laužysi taisykles, kad patenkintum savo įgeidžius, melas taps tavo palydovu. Bet su juo toli nenueisi, nes melo kojos yra trumpos.
Melo rūšys ir vaistai
Svarbu pakartoti, kad melas, kaip ir kiekviena nuodėmė, gimsta dėl nepasitikėjimo Dievu. Todėl melas yra labiau mūsų širdies įsčių, o ne lūpų kūdikis. Neretai Biblijos skaitytojas nustemba, kodėl Dievas palaimina žydų pribuvėjas, gudriai slėpusias naujagimius berniukus nuo faraono žudikų rankos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos „kabina makaronus“ – pameluoja hebrajų berniukų gyvybės tykantiems faraono pasiuntiniams (žr. Išėjimo 1 sk.). Ar tai ne melas? Nors tai panašu į melą, bet iš tiesų pribuvėjos atlieka tikėjimo žygdarbį – rizikuodamos savo gyvybe kliaujasi Dievu, kad išgelbėtų vaikų gyvybes. Supratimas, kad melas prasideda širdies motyvų lygmenyje ne tik padeda atskirti gera nuo blogo šioje situacijoje, bet ir pastebėti skirtingas jo rūšis – ne tik akivaizdžias, bet ir subtiliai užmaskuotas jo apraiškas mūsų gyvenime. Bet kokio melo šaknis yra nepasitikėjimas Dievu.
Lengviausiai atpažįstamas yra akivaizdus melas. Dažniausiai taip meluoja vaikai: jie purto šokoladu ištepliotą veiduką, tvirtindami, kad nevalgė jokių saldainių. Dalis žmonių iš to išauga ir ima meluoti subtiliau. Tada jie pasitelkia baltą melą, norėdami parodyti, kad yra taktiški ir mandagūs. Pavyzdžiui, tai gali būti nenuoširdus pasiteisinimas neiti į svečius arba dėkingumas už nepageidaujamą dovaną. Nors atrodo nekaltai, laikui bėgant, nenuoširdumo virusas sugriauna santykius, o „baltieji melagiai“ praranda kitų pasitikėjimą. Šiai melo rūšiai labai artimas melas pagražinant tikrovę. Paprastai toks žmogus maišo tiesą su netiesa, kad kitiems padarytų įspūdį. Kurdamas pagražintą tikrovę apie save, jis ir pats susipainioja. Kad įsiteiktų kitiems, jam reikia nebūtų istorijų. Dar galime paminėti išsigalvojimų melą, kai sakote kitiems tai, ko tikrai nežinote. Tai sukelia gandus ir pakenkia jūsų nemėgstamo žmogaus reputacijai. Ne ką geresnis yra sulaužytų pažadų melas. Vaikinas pažada nusivesti merginą į teatrą, nors iš anksto žino, kad to padaryti negalės. Sulaužyti pažadai laužo gyvenimus. Jau anksčiau užsiminiau apie plagiatą – tai yra ir vagystė, ir melas vienu metu. Tai reiškia, kad jūs nukopijuojate kito žmogaus darbą ir pristatote jį savo vardu. Tai rimta, kai kurie dėl tokio poelgio nebaigia studijų. O ką jau kalbėti apie žaizdas, kurias palieka melas sąmoningai siekiant apgauti kitą. Tokiais apgavikais tampame, kai bandome apsimesti tuo, kuo nesame. Dar esama ir patologinio melavimo, kai meluojama net tada, kai tiesą sakyti būtų tiesiog paprasčiau. Tokie žmonės ir patys ima tikėti savo melu. Tai – bėda ir liga.
Kokie vaistai gali išgydyti nuo melo? Reikėtų pradėti nuo pasitikėjimo Dievo pažadais. Dievo žodžio šviesa pakerta melo šaknį ir suteikia jėgų gyventi tiesoje. Suklumpame ir į melo pinkles įkliūname vos tik nukreipiame savo žvilgsnį nuo Gyvojo Dievo. Todėl geriausias vaistas – atgailauti ir grįžti prie Dievo tiesos. Katekizmas primena, kad tiesą turime kalbėti su meile – sau ir kitiems. Tai reiškia, jog sakydami tiesą, mokomės priimti ir savo netobulumą, pakęsti blogį, kaip jį pakenčia Viešpats, priimame atleidimą ir atleidžiame, kaip dovanoja ir atleidžia pats Kristus, visada elgiamės su savimi ir kitais deramai, kaip tai daro Dievas. Bet kaip atgailauti, kad tai būtų ne paviršutiniškas apgailestavimas, o tikras pasikeitimas? Atsakymas slypi tezėje, jog mes meluojame, nes kažko norime. Todėl siekdami įveikti melą turime atgailauti ne tik už pasakytus žodžius, bet ir už savo maištaujančius norus bei troškimus.
Ar galima pakeisti norus?
Dešimtasis įsakymas išskirtinis, nes juo Dievas atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta mūsų širdyse. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo (Išėjimo 20, 17). Ir nors akivaizdu, jog įsakymas apima ir į artimą nukreiptus veiksmus, jo tikslas – mūsų vidinis pasaulis, troškimai, mintys, jausmai. Nuodėmė yra gilesnė problema nei išorinis elgesys – tai širdies dalykas (plg. Morkaus 7, 20–23). Mes visi kažko labai norime arba bijome. Pavyzdžiui, kiekvieną iš Dešimties įsakymų gali sulaužyti tas, kuris nori praturtėti arba bijo kažką prarasti. Dėl pinigų žmonės palieka Dievą, niekina tėvus, žudo, vagia, paleistuvauja ir apgaudinėja. Pinigai tokie patrauklūs neatsitiktinai – atrodo, kad šis netikras dievas patenkins giliausius troškimus: atneš saugumą, malonumą, pripažinimą ir sukurs gyvenimo prasmės iliuziją. Norai mus valdo.
Dažnai sakoma, jog jei labai nori, tai viskas įmanoma. Iš dalies šis teiginys teisingas, tačiau ar įmanoma pakeisti savo norus? Kiekvienas, pabandęs tai padaryti, žino, kaip sunku. Norai motyvuoja ir skatina veikti. Tačiau Dievas ir nesiekia panaikinti mūsų troškimų, bet perkeičia juos veikiant Šventajai Dvasiai. Mes visada mylėsime, pasitikėsime, bijosime, paklusime, ilgėsimės, vertinsime, sieksime ir kažkam tarnausime. Esminis klausimas – kam? Vos tik Dievo Sūnaus mirtis už mano nuodėmes ir Jo prisikėlimas iš mirusiųjų tampa man asmeniškai realiu dalyku, pradeda veikti Šventoji Dvasia, ir aš imu norėti to, ko anksčiau nenorėjau. Širdies troškimai nėra nepakeičiami. Dievas nežada duoti visko, ko norime, patenkinti visus mūsų poreikius ir troškimus. Jis nori perkeisti mūsų norus, kad mes norėtume to, ko nori Jis. Mylėdamas mus Jis tampa mūsų Mylimuoju. Pamilę Jį, trokštame vykdyti Jo įsakymus. Dievo meilė yra Įstatymo išpildymas.
Viešpatie, Tu mane ištyrei,
Tu pažįsti mano norus ir jausmus.
Tau nėra nežinomi troškimai
Ir svajonės mano širdyje.
Širdžių Tyrėjau, šventas Tu,
Širdžių Tyrėjau, šventas Tu,
Prieš Tave tesilenkia žemė ir dangus.
Ištrauka iš šiuolaikinės evangelikų giesmės „Širdžių Tyrėjau, šventas Tu“ (ž. Inesos Lapkauskienės)