Maždaug prieš 30 metų Alfa kursas iš Šventosios Trejybės Bromptono bažnyčios Londone pasklido po pasaulį. Užsiėmimai, kuriuose aiškinami krikščionybės pagrindai, prigijo iš karto. Po dešimties metų per šiuos kursus kasmet pasiekiama daugiau nei milijonas žmonių visame pasaulyje. „Alfa kurso paklausa buvo nepasotinama“, – rašė istorikas Endrius Aterstounas (Andrew Atherstone) knygoje „Perpakuoti krikščionybę: Alfa ir pasaulinio prekės ženklo kūrimas“ (Repackaging Christianity: Alpha and the Building of a Global Brand.). Organizacija išaugo, dabar rengiami ir santuokos seminarai, ir kursai kalėjimuose, ir konferencijos vadovams.
Šio kurso lankomumas aukščiausią tašką pasiekė apie 2012 m., tada stabilizavosi iki milijono lankytojų per metus – su nedideliu šuoliu per COVID-19 pandemiją. Alfa kursas padėjo tūkstančiams bažnyčių atverti duris ir evangelizuoti savo kaimynus. Pamokos pasiekė beveik 29 milijonus žmonių maždaug 70 šalių.
Labiausiai už šį augimą atsakingas britų anglikonų kunigas Nikis Gambelas (Nicky Gumbel), tačiau Alfa kurso istorija prasidėjo 16 metų anksčiau, nuo pastoriaus padėjėjo Čarlzo Marnhamo (Charles Marnham).
Įdomu, kad Čarlzas Marnhamas nesiruošė būti dvasiškiu. Jis planavo tapti teisininku, kaip ir jo tėtis. Net baigė teisės studijas Kembridže. 1973 m., besibaigiant jo studijoms Kembridže, pastorius pakvietė jį tarnauti bažnyčioje. Bažnyčios nelankančių jo tėvų nuomone, tai būtų buvęs nekoks sprendimas – jo tėtis būtų itin nusivylęs. Čarlzas būtų turėjęs atsisakyti jau suplanuoto profesinio pasirengimo kurso ir pradėti mokytis teologijos. Ir šį kartą jis turėtų už tai susimokėti pats.
Ką jam daryti?
„Nedažnai pasakoju šią istoriją, nes nerekomenduoju daryti to, ką padariau, – sakė Čarlzas. – Buvau visiškai neseniai tapęs krikščionimi ir pasakiau Dievui: „Viešpatie, jei tikrai nori, kad aš tarnaučiau bažnyčioje – o tai gerokai už mano komforto zonos ribų, – turi man tai patvirtinti: manau, kad mano draugas Čarlzas Vilsonas (Charles Wilson) turėtų tapti krikščioniu.“ O kad būtų dar sunkiau, jis prisiminė ir Vilsono sužadėtinę: „Ir Julija – taip pat.“
Marnhamas ir Vilsonas: Pradžia
Jei augote Didžiojoje Britanijoje septintajame dešimtmetyje, didelė tikimybė, kad jūsų tėvai dalyvavo kare. Marnhamo tėvas dalyvavo Diunkerko evakuacijoje ir D-Day įvykiuose (D diena (angl. D-day) – 1944-06-06 JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenių išsilaipinimas Normandijoje, red. past.); jo mama buvo greitosios medicinos pagalbos vairuotoja. Vilsono tėtis buvo desantininkas ir kovojo Arnhemo mūšyje. Julijos mama dirbo Bletčlio (Bletchley) parke, kur buvo dekoduojamos vokiečių žinutės, o Julijos tėtis trejus su puse metų buvo įkalintas Japonijos belaisvių stovykloje. „Manome, kad toje stovykloje jis prarado tikėjimą, – apie Julijos tėtį sakė Čarlzas Vilsonas. – Daug žmonių karo metu prarado tikėjimą. Jie tiesiog nebegalėjo tikėti, kad yra Dievas.“
Marnhamo tėvas taip pat galėjo būti vienas iš jų. „Vaikystėje tėtis vesdavosi mus į bažnyčią, jis buvo labai moralus ir doras žmogus, – sakė Č. Marnhamas. Bet, susidūrus su sunkia gyvenimo realybe, prisikėlimas ir kiti panašūs dalykai jam ėmė atrodyti tik kaip geri norai...“
Po karo ne visi kare dalyvavę vyrai ir moterys grįžo į bažnyčią. Visoje šalyje bažnyčios ėmė tuštėti. Jų vaikai pasigavo naują tendenciją – išvis neigti religiją.
Vienas iš tokių vaikų ir buvo Čarlzas Marnhamas, santūrus ir rimtas vaikas. Jis mėgo skaityti, laiku paruošdavo namų darbus ir, kai mokytojai jį pakviesdavo atsakinėti, žinojo atsakymus. Kai jam buvo 13 metų, internatinėje mokykloje jis sutiko šnekų ir draugišką Vilsoną, kuris taip pat mėgo skaityti, bet ne visada paruošdavo namų darbus. Vilsonas buvo linksmas, nuolat kur nors dalyvaudavo. Uoliai dalyvavo ir pamokose, net jei ir nežinojo atsakymų.
Nors buvo priešingybės, jiedu susibičiuliavo, žavėdamiesi vienas kito privalumais ir papildydami vienas kito trūkumus. Abu grojo pučiamaisiais instrumentais ir mėgo orkestrinę muziką. Jie mokėsi toje pačioje klasėje, tačiau Vilsonas buvo kur kas mažiau motyvuotas mokytis, o jo pažymiai buvo labai prasti, – sakė jis.
Po internatinės mokyklos Vilsonas išvyko į verslo mokyklą, o Marnhamas įstojo į Kembridžą, vieną geriausių Jungtinės Karalystės universitetų. Bet kai kas jam nedavė ramybės.
Marnhamas: Tikras atsivertimas
„Žinojau, kad esu tikintis, bet man kažko trūko, – sakė Marnhamas. – Galiausiai man rekomendavo apie tai pasikalbėti su Anglijos bažnyčios tarnautoju.“
Per šešis susitikimus tarnautojas sudėliojo jam krikščionybės gabalėlius į vientisą paveikslą. „Aš nesupratau pakaitinio atpirkimo, – sakė Marnhamas. – Turiu galvoje, jog viena yra sakyti, kad Jėzus mirė už pasaulio nuodėmes, bet visai kas kita pasakyti, kad Jis mirė už tave.“
Tarnautojas pasiūlė jam perskaityti Džono Stoto knygą „Krikščionybės pagrindai“, ką jis klusniai ir padarė. „Meldžiausi malda, kurią rekomendavo Džonas Stotas, – sakė Marnhamas. – Nebuvo nušvitusių šviesų ar dar ko nors, bet buvo aišku, kad kažkas įvyko. Sužinojau, kad Dievas yra tikras ir Jis yra asmuo.“
Jis parašė Vilsonui laišką, kuriame papasakojo, ką patyrė. „Hmm, – pagalvojo Vilsonas. – Taip pasielgtų tik tikras vyras, kaip Čarlzas.“
Vilsonas: Įsimylėjęs Juliją
Verslo mokykloje besimokantis Vilsonas taip pat buvo užsiėmęs, tačiau ne studijomis – su draugu jie įkūrė muzikos draugiją. Pirmame susitikime dalyvavo apie 15 studentų.
Stovėdamas priekyje ir kalbėdamas, Vilsonas pamatė kambario gale ant rašomojo stalo sėdinčią merginą. „Kai tą vakarą autobusu važiavau namo, negalvojau apie nieką kitą, tik apie tą gražią moterį, kuri atrodė nepaprastai rimta“, – pasakojo jis.
1970 m. Julijai Vilson buvo 20 metų. Tačiau ji nejautė nieko panašaus. Kai Vilsonas, prasibrovęs pro būrį bibliotekoje susigrūdusių studentų, pakvietė ją į pasimatymą, ji atsakė: „Ačiū. Ne.“
Kai kitą kartą jis vėl paklausė, ar galėtų jiedu susitikti, ji atsakė: „Gal kada nors kitą kartą.“ Trečią kartą ji atsakė: „Aš viena su tavimi niekur neisiu. Bet, jei kartu su mumis bus dar kas nors, tada gerai.“
Vilsonas buvo sužavėtas. Per Kalėdų atostogas jis pakvietė Marnhamą ir kitą merginą, dvigubam pasimatymui operoje. Vakaro pabaigoje Vilsonas susijaudinęs grįžo namo, visiškai pamiršęs geras savo manieras. Marnhamas palydėjo Juliją namo.
Tačiau Vilsonas nepasidavė. Galiausiai jo atkaklumas nugalėjo, ir jie su Julija pradėjo susitikinėti. Po ketverių metų abu baigė mokyklą ir įsidarbino – jie vis dar susitikinėjo.
„Mano tėčiui atsibodo, kad Čarlzas sukasi aplink su tikslu, bet nieko dėl to nedaro, – sakė Julija. – Tad pasakė, kad ketina mane išsiųsti į užsienį mokytis.“ Tada Vilsonas greitai pasipiršo.
Marnhamas: Teisė ar tarnavimas
Marnhamas buvo baigęs teisės studijas Kembridže ir studijavo Gildfordo teisės koledže, kad įgytų profesinę teisininko kvalifikaciją. „Bijau, kad aš nekenčiau teisės, – sakė jis. – Prieš pat išvykstant iš Kembridžo, tarnautojas, padėjęs man pažinti Kristų, paragino mane apsvarstyti galimybę būti įšventintam į bažnyčios tarnautojus.“ Tai turėjo būti patrauklu, bet dėl daugybės priežasčių nebuvo: reikėtų mokytis naujos profesijos, šį kartą – bažnyčios tarnautojo, tėvai tam nepritarė, tad tektų verstis ir be jų finansinės paramos.
„Mane kankino dilema, – sakė jis. – Turėjau sąrašą dalykų, kuriuos reikėjo išspręsti. Tačiau tikroji priežastis buvo mano dvejonės, ar Dievas tikrai mane šaukia... Tai buvo problemos esmė.“ Tad jis paklojo prieš Viešpatį vilną: „Jei tai Tavo valia, krikščioniu turi tapti Čarlzas Vilsonas. Ir dar Julija.“
Vilsonas: „Buvau Dievo parblokštas“
Likus keliems mėnesiams iki vestuvių, Vilsonas dirbo kino teatrus prižiūrinčioje kompanijoje. Išradus televizorius ir vaizdo grotuvus, kino teatrų lankytojų skaičius sumažėjo, todėl didžiulius jų pastatus reikėjo panaudoti kitaip. Vilsonas su kolega kai kuriuos jų pritaikė skvošo žaidimui ar naktiniams klubams.
Jiems sekėsi gerai: jie atidarė pirmuosius klubus, sudarė kontraktą su savo pirmuoju personalo nariu ir gavo pusės milijono svarų sterlingų paramą iš didžiosios alaus daryklos.
„Tada man pasakė, kad reikia kiek stabtelėti, – sakė Vilsonas. Ką daryti su darbuotoju, kurį jis ką tik priėmė į darbą? Reikėtų jį atleisti. – Buvau tikrai nusiminęs. Tuo metu dar nebuvau krikščionis, bet žinojau, kad taip elgtis su žmonėmis nėra teisinga.“
Nuliūdęs ir supykęs jis paėmė į rankas knygą, kurią Marnhamas jam padovanojo prieš kelias savaites – Džono Stoto „Krikščionybės pagrindai“. Jis pravertė pirmuosius aštuonis skyrius ir nuėjo į galą, kur autorius aiškina, kaip reaguoti į Kristaus mirtį. Skaitydamas Vilsonas mintyse įsivaizdavo mokyklos koplyčioje matytą freską, kurioje Abraomas pakėlęs ranką su peiliu virš sūnaus Izaoko.
„Suvokiau, kad aš nusipelniau mirties, – sakė Vilsonas, susigraudinantis kiekvieną kartą, kai apie tai kalba. – Suvokiau, kad Jėzus mane nuo viso to išgelbėjo... Tą vakarą Dievas mane parbloškė.“
Kitą rytą jis paskambino Marnhamui. Šis liepė jam paskambinti gerbiamam Londono rektoriui Dikui Lukasui (Dick Lucas). Kalbantis telefonu Lukasas pakvietė atvykti po kelių savaičių. „Negaliu tiek laukti“, – atsakė jam Vilsonas. Tada susitarė susitikti tą patį vakarą. Dikas Lukasas uždavė Vilsonui krūvą klausimų: Kas yra Jėzus? Kodėl jam reikėjo mirti ant kryžiaus? Kas yra nuodėmė? Kas yra krikščionis? Kaip kas nors patenka į dangų?
„Buvau įžūlus jaunas rinkodaros specialistas ir pateikiau visiškai niekam tikusius atsakymus“, – sakė Vilsonas, pravertęs didesnę dalį krikščionybės pagrindų. „Po maždaug 20 minučių jis atsistojo ir pasakė: „Na, pone Vilsonai, svarbu ne tai, ką jūs galvojate, bet tai, ką sako Dievas.“
Lukasas padavė Vilsonui Bibliją ir pusvalandį aiškino Evangeliją – nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Susitikimui einant į pabaigą Vilsonas užsiminė, kad po devynių dienų ruošiasi tuoktis. Lukasas davė jam bukletą Julijai, bet perspėjo būti atsargiu. „Negrūsk jai per prievartą, – pasakė Lukasas, pastebėjęs nenumaldomą Vilsono entuziazmą. – Tiesą sakant, nesu tikras, ar turėtum tai dovanoti jai per jūsų medaus mėnesį.“
Vilsonas: Julija taip pat
Tačiau Lukasas jau pavėlavo. Tą pačią dieną, dar prieš susitikdamas su juo, Vilsonas paskambino Julijai į darbą. Stipriai jaudindamasis, nerišliai berdamas žodžius, jis jai viską papasakojo.
„Tiesą sakant, jaučiausi tarsi pakliuvusi į audrą“, – sakė ji. Iš viso pasakojimo ji suprato, kad Vilsonas matė kažkokią viziją su Abraomu, taip pat tai, kad jis dabar krikščionis, kad planuoja mesti darbą ir tapti tarnautoju. Po šio pokalbio telefonu ji jautėsi sugniuždyta. „Apsipylusi ašaromis nuėjau pas savo viršininką, – sakė ji. – Buvau visiškai sutrikusi.“ „Šiek tiek luktelk, ir reikalai susitvarkys“, – ramino ją viršininkas. Bet ji neturėjo laiko ir niekas nesusitvarkė. Nepaisydamas įspėjimo, jau kitą vakarą Vilsonas susitiko su Julija. Jis dar kartą, šį kartą akis į akį, paaiškino jai savo atsivertimą.
„Žinojau – turbūt veikė Šventoji Dvasia, – kad negaliu su juo tuoktis, jeigu nebūsiu krikščionė“, – prisiminė ji. Jis padavė jai Lukaso įduotą brošiūrą „Kaip tapti krikščionimi“. „Perskaičiau ją ir meldžiausi gale užrašyta malda.“
Tą sekmadienį jie kartu nuėjo į bažnyčią, ir Biblijos žodžiai kilo jai prieš akis, tarsi įgavę 3D pavidalą.
Julija taip pat buvo išgelbėta.
Vilsonas: Pasekmės
Po savaitės, penktadienį Vilsonas išėjo iš darbo. Kitą dieną jis vedė Juliją. „Mes davėme vienas kitam įžadus Dievo akivaizdoje – to aš nesitikėjau“, – sakė ji.
Po medaus mėnesio ji grįžo dirbti į Anglijos banką, o Vilsonas skaitė krikščioniškas knygas ir mąstė, ką daryti su savo gyvenimu. „Po trijų ar keturių savaičių Dikas Lukasas mane užklupo, – sako Vilsonas. – Jis pasakė: „Čarlzai, negerai sėdėti namuose ir galvoti puikias mintis. Tau reikia eiti įsidarbinti.“
Taigi Vilsonas įsidarbino – dirbo statybose, gamykloje, vairavo sunkvežimį. Jis įstojo į teisės mokyklą ir kelis dešimtmečius dirbo teisininku – keletą metų vadovavo JK teisininkų krikščionių draugijai – buvo jos generalinis sekretorius. Tada jis pradėjo verslą – išieškodavo komercines skolas.
Vilsonai energingai tarnavo ir bažnyčioje – pastaruosius penkis dešimtmečius jie savanoriavo, dosniai aukodavo ir su savo keturiais vaikais ištikimai lankydavo pamaldas.
Visi jų vaikai ir anūkai tikintys ir gyvena su Viešpačiu. Vyriausiasis, Endrius (Andrew), dabar yra Londono karališkosios bažnyčios pastorius. Tačiau jo darbas tuo neapsiriboja – per pastaruosius 16 metų jis išleido daugiau nei tuziną knygų, kalbėjo keliose konferencijose (įskaitant TGC23) ir su Glenu Skriveneriu veda tinklalaidę.
„Endrius yra vienas įžvalgiausių jaunų Biblijos mokytojų ir kultūros kritikų, kuriuos pažįstu, – sako Kelerio kultūros apologetikos centro (The Keller Center for Cultural Apologetics) vykdomasis direktorius Kolinas Hansenas (Collin Hansen). – Jis yra puikus nuolankaus ir džiaugsmingo lyderio, kokius tikimės išugdyti Kelerio centre, pavyzdys.“
„Jis labai įdomiai ir originaliai mąsto, – sakė Marnhamas. – Smagu, kad jo nuostabi dovana atpažįstama ir naudojama.“ (Marnhamas, beje, yra Endriaus Vilsono krikštatėvis.)
Marnhamas: Pasekmės
Po Vilsono ir Julijos vestuvių Marnhamas pradėjo mokytis seminarijoje. „Buvo neįmanoma to išvengti, – juokdamasis sakė jis. – Jeigu būtų įtikėjęs tik Čarlzas, galėčiau sakyti, kad tai tik sėkmė. Bet juk įtikėjo jie abu!“
Po trejų metų jis įgijo teologo kvalifikaciją ir dirbo tarnautojo padėjėju anglikonų Šventosios Trejybės Bromptono bažnyčioje Londone.
Darbuodamasis naujojoje kongregacijoje, jaunasis teisininkas stažuotojas prašė pamokų ką tik įtikėjusiems žmonėms. Tricia Algeo, kaip ir Marnhamas, tapo krikščione besimokydama universitete. Vėliau ji keletą metų dirbo su InterVarsity Christian Fellowship ir metus su Bilio Gremo evangelistine asociacija. Per tuos metus jai padėjo vyresni tikintieji.
„Aš gaunu naują padėjėją, – pasakė jai pastorius. – Kodėl jums nesusitikus ir nepadirbėjus ruošiant medžiagą naujatikiams?“
Marnhamo ir Tricios bendrystė prasidėjo nuo vieno šeštadienio pusryčių. „Galiausiai mes parengėme šešių savaičių kursą“, – sakė Marnhamas. Tai buvo gana paprasta: jiedu pakaitomis kalbėdavo naujatikiams tokiomis temomis: kaip žinoti, kad esi išgelbėtas? Kaip skaityti Bibliją? Kaip suprasti Dievą, Jėzų ir Šventąją Dvasią? Tada jie suskirstydavo dalyvius į grupes ir diskutuodavo.
Tricia pasiūlė kursą pavadinti „Alfa kursu“, nes jis skirtas tiems, kurie pradeda naują gyvenimą su Kristumi. Tai suveikė. Į pirmąjį susitikimą, surengtą 1977 m. lapkritį Marnhamo bute virš bažnyčios salės, atėjo šešis žmonės. Per dvejus metus Marnhamo bute vyko tiek diskusijų grupių, kad jo kambariokui buvo sunku patekti į vonios kambarį.
„Gana greitai sužinojome, kad ateina ne tik Kristui gyvenimus jau patikėję žmonės, bet ir kiti, kurie to dar nepadarė“, – sakė Marnhamas. Jis siekė, kad žmonės turėtų kuo daugiau galimybių užduoti klausimus. „Manau, kad sudarius žmonėms galimybę klausti, tai atnešė didžiulį palengvėjimą, nes gėdinga, ypač angliškuose sluoksniuose, jei turi pripažinti, kad kokių nors dvasinių dalykų nesupranti, – sakė jis. – Be to, kai aš pats kovojau dėl tikėjimo, pastebėjau, kad krikščionys atsako į klausimus, kurių aš neklausiau, ir neatsako į klausimus, kuriuos užduodu.“
Po dvejų metų Marnhamas vedė Tricią ir galiausiai stojo už savo bažnyčios Anglijos šiaurėje sakyklos. Jis paliko kursą, kurį būsimi lyderiai ir toliau tobulino.
Iki 2022 m. šis kursas padarė įtaką milijonams žmonių visame pasaulyje, ypač didelio susidomėjimo sulaukė COVID-19 pandemijos metu. Vien tais metais daugiau nei 400 000 žmonių dalyvavo daugiau nei 13 000 kursų.
Marnhamas žino, kodėl šie kursai taip greitai ir gerai plinta: „Tai – Dievo veikimas, tiesa?“
Marnhamas: Tarptautinių ryšių turintis vietinės bažnyčios vadovas
Marnhamas nepradėjo jokių kitų masinių pasaulinių iniciatyvų. Kitus 35 metus jis sakė pamokslus, konsultavo žmones ir ruošė pastorių padėjėjus dviejose kongregacijose.
Tačiau jo, kaip ir daugelio pastorių, darbai išplito toli už vietos bažnyčios sienų. Antroji jo kongregacija, įsikūrusi Londone, priėmė narius iš 16 šalių, įskaitant Jungtines Valstijas, Mongoliją ir Eritrėją. Marnhamas dirbo su anglikonų bažnyčiomis Tanzanijoje, o nuo 2002 m. yra Emanuelio fondo patikėtinis ir valdybos narys. Per šią organizaciją jis dirbo kaip internetinio žurnalo „Kairos Journal“ patariantysis redaktorius ir organizacijos BibleMesh, teikiančios internetinį teologinį išsilavinimą, vyresnysis patarėjas.
„Buvo gerų ir tikrai blogų momentų, kaip jums pasakytų bet kuris tarnautojas“, – sakė jis. Nors jis niekada nerekomenduotų mesti tokio beprotiško iššūkio Dievui, kaip tai padarė jis, tačiau jis nė akimirkos nesigaili, kad pakeitė savo karjeros kryptį.
„Dievas mane pažįsta ir žino, kas man geriausia, – sakė Marnhamas. – Jau 42 metus aš esu bažnyčios tarnautojas. Tai, kaip Dievas veikia, yra nuostabu... Dalyvauti tame – didžiulė privilegija.“
Iš The Improbable Love Story Behind Alpha’s Origins (thegospelcoalition.org)
vertė Lina Tamonytė