Kokiais keliais žinia apie nukryžiuotą ir prisikėlusį iš mirusiųjų Jėzų Kristų atėjo į Europą?
Šventasis Raštas mums pasakoja apie apaštalo Pauliaus pirmąją kelionę į Europos žemyną. Apaštalas su grupele tikinčiųjų skelbė Evangeliją dabartinės Turkijos žemėse ir buvo nusiteikę tęsti savo misiją Mažojoje Azijoje, tačiau Šventoji Dvasia juos sustabdė. Paulius naktį išvydo regėjimą – jam pasirodė makedonietis, maldaujantis ateiti į Makedoniją. Po šio regėjimo visi iš karto nusprendė ten vykti, nes buvo įsitikinę, kad Viešpats pašaukė juos skelbti Evangeliją makedoniečiams.
Atvykę į Makedonijos miestą Filipus, ten užtruko kelias dienas. Šabo dieną jie nuėjo į maldos vietą prie upės, kur maldai rinkdavosi judaizmą išpažįstančios moterys. Ten buvo viena dievobaiminga moteris vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais. Ji buvo pasiturinti verslininkė, tačiau galime numanyti, kad aprūpinta buitis „neužkimšo“ jos ausų. Pauliui kalbant, o jai atidžiai klausantis, Viešpats atvėrė jos širdį apaštalo žodžiams. Lidija su namiškiais patikėjo Evangelija, ir jie buvo pakrikštyti.
Filipų miestas – karo veteranų kolonija, vadinamas mažąja Roma. Jo gyventojai šalia kitų dievų garbino imperatorių. Šiame mieste patikėti nukryžiuotu Gelbėtoju ir Viešpačiu buvo didelis iššūkis. Tačiau Kūrėjo šviesa, apšvietusi Lidijos ir jos namiškių širdis, buvo stipresnė už bedievystės tamsą.
Šis evangelisto Luko užrašytas liudijimas atskleidžia, jog žinia apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą ateina į širdis, kurias gelbstinčiai žiniai atveria pats Viešpats. Neužtenka Evangelijos šaukliams atvykti į šalį ir paskelbti žinią, o žmonėms ją išgirsti.
Evangelija – vienintelė kiekvieno žmogaus viltis. Be gelbstinčios Jėzaus Kristaus aukos visi esame pražuvę. Jeigu žinia nepasiekia žmogaus širdies ir Viešpats neapreiškia gelbstinčios malonės, nėra jokios vilties.
Apaštalas Paulius jau būdamas kalėjime dėl Evangelijos skelbimo Filipų tikintiesiems rašė: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Apaštalo Pauliaus Laiško filipiečiams 4 skyriaus 4–7 eilutės).