Po pasaulį pasklido daug suvedžiotojų, kurie neišpažįsta Jėzaus Kristaus, atėjusio kūne. 2 Jono 1, 7
APGAULĖ – nuo seno labai paveikus ir mirtinas ginklas, ypač kai pasitelkiamas religijos srityje. Mūsų Viešpats apie tai įspėjo, kai pasakė: Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai (Mato 7, 18). Šie žodžiai seniai yra virtę patarle, skambančia visame pasaulyje, o mus ir toliau drasko tie vilkai.
O buvo toks laikas – net ir XX amžiuje – kai krikščionys žinojo ar bent jau turėjo galimybę labai aiškiai suvokti savo padėtį. Kristaus žodžiai buvo priimami rimtai. Žmogus arba tikėdavo, arba netikėdavo Naujojo Testamento mokymu. Egzistavo labai aiškios, griežtai apibrėžtos kategorijos. Kas juoda, buvo juoda, ir ryškiai kontrastavo su tuo, kas balta. Šviesa buvo aiškiai atskirta nuo tamsos, teisingus dalykus būdavo įmanoma atskirti nuo neteisingų, tiesą – nuo klaidos, tikrą tikintįjį – nuo netikinčio. Krikščionys žinojo, kad būtina palikti pasaulį, ir egzistavo bendras sutarimas dėl to, kas yra tas „pasaulis“. Viskas buvo ganėtinai paprasta.
Bet šiandien religinis vaizdas jau smarkiai pasikeitęs. Nepaneigdami nei vienos tikėjimo doktrinos, krikščionys būriais apleidžia tikėjimą. Bet kas, pareiškęs kad „priėmė Kristų“, išskėstomis rankomis priimamas į didžiulę pranašų bendriją ir šlovingą apaštalų draugiją, nepaisant „atsivertėlio“ gyvenimo pasaulietiškumo ir jo doktrininių įsitikinimų miglotumo.
Čia derėtų tikrai priminti, kad kryžiaus kelias ir toliau lieka siauras!
A. W. Tozer „Atsinaujinti diena iš dienos“