„[...] protingo žmogaus kalba santūri.“ (Patarlių 10, 19)
Vienas pasiturintis senolis paprašė gydytojo įstatyti jam brangų naujausią klausos aparatą. Senolio prašymas buvo patenkintas, jis viską pradėjo kuo puikiausiai girdėti. Klausos aparatas buvo labai veiksmingas ir toks mažas, kad jo visiškai nesimatė. Per kitą vizitą gydytojas pasiteiravo: „Jūsų namiškiai tikriausiai labai džiaugiasi, kad dabar viską girdite?“ Senolis atsakė: „Ką jūs! Aš jiems apie naująjį aparatą kol kas nė žodeliu neprasitariau. Tiesiog tyliai sėdžiu ir klausausi jų pokalbių… ir jau tris kartus pakeičiau savo testamentą.“
Biblijoje skaitome: „[...] protingo žmogaus kalba santūri“ (Patarlių 10, 19). Tai ne tik kalbos, bet ir mokslo dėsnis. Kuo daugiau žodžių paberia mūsų lūpos, tuo didesnė tikimybė, kad ką nors pasakysime ne taip. Žmogus, kuris per daug šneka, dažnai prisišneka arba ir visai nusišneka. Štai Patarlių knygos autorius rašo: „Ar matei žmogų, skubantį neapgalvotai kalbėti? Iš kvailio galima daugiau tikėtis, negu iš jo!“ (Patarlių 29, 20). Vienas žmogelis užėjo į gyvūnėlių parduotuvę ir pamatė ten narvelyje tupinčią papūgą. Nužvelgęs paukštį niekinančiu žvilgsniu burbtelėjo: „Na, kvaiša, tai ar moki kalbėti?“ Didžiai jo nuostabai paukštis atsakė: „Na, kvaiša, o tu ar moki skraidyti?“ Kodėl Dievo žodis tiek daug kalba apie liežuvį ir nusidėjimą kalba? Nes nusidėdamas žodžiais įžeidi Jį, paveiki kitus ir skaudini save.
Baigiamoji mintis
Prieš pasakydamas, prisimink papūgą iš istorijos – žodžiai turi svorį. Gal vietoj dar vieno komentaro geriau pabūk kaip tas senolis su klausos aparatu – klausykis daugiau, o kalbėk mažiau. Tyliai stebėdamas gali atrasti, kiek daug gali išmokti apie kitus... ir gal net pats sau pasirodysi išmintingesnis!
DIENOS MALDA
Viešpatie, mokyk mane laiku prikąsti liežuvį, kad nenusišnekėčiau. Mokyk mane susivaldyti, kad neįžeisčiau nei Tavęs, nei kitų. Te mano lūpos laimina ir ugdo, o ne žlugdo. Amen.
/Bob&Debby Gass/
Žurnalas „Gyvieji šaltiniai“