Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį. Nes jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio, tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo, Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis Jo valia (Laiško hebrajams 2 skyriaus 1–4 eilutės).
Laiško autorius užrašė paraginimo žinią, degdamas dievišku troškimu pažadinti tikėjimo brolius tai nematomai tikrovei, kuri jiems ėmė atrodyti beveik nereali, nes gyvenimo įvykiai klostėsi kitaip, nei jie tikėjosi. Jis ragina savo skaitytojus būti labai dėmesingus girdėtai žiniai apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Hebrajai, kuriems buvo skirtas laiškas, patikėjo žinia, kad Jėzus yra nuo senų laikų Dievo per pranašus skelbtas Izraelio karalius, bet iš Kristumi netikinčių tautiečių susilaukė persekiojimų ir ėmė svarstyti, jog verta išsižadėti tikėjimo Jėzumi bei grįžti prie judaizmo tradicijų. Kadangi laiško autorius rašė žydų kilmės krikščionims, todėl atkreipė jų dėmesį į istorinius jų tautos įvykius, kai Dievas izraelitams davė įstatymą. Nors, kaip jis mini, tie įsakymai buvo perduoti per angelus ir negalėjo suteikti tobulo išgelbėjimo iš nuodėmės, kiekvienas nusižengimas susilaukdavo teisėto atlygio.
Tačiau dabar yra kitas laikas. Atnešta tobula auka – pats Dievas Sūnus paaukojo save už mus. Kiekvienas ja patikėjęs žmogus yra sutaikomas su Dievu. Nelieka jokio priešiškumo. Laiško autorius tai aiškiai matė ir stengėsi perduoti savo skaitytojams tikėjimą žadinantį Dievo raginimą, aiškindamas, kad tai buvo Kūrėjo valia bei troškimas panaikinti visas užtvaras, skyrusias mus nuo Jo. Vienintelė likusi užtvara, kuri skiria mus nuo Dievo, tai netikėjimo pagimdytos mintys. Jos paslepia nuo mūsų tobulą Kristaus auką ir vėl grąžina mus į Senojo Testamento laikus, kai begalė apeigų taip ir neatvėrė kelio pas Dievą. Kai tikėjimo akys apsiblausia, nors labai stengiamės patikti Dievui, atrodo, kad vis dar kažko trūksta – per mažai meldėmės ir pasninkavome, nepakankamai gilinomės į tikėjimo tiesas, tad dar negalime drąsiai ateiti savo Dangiškojo Tėvo akivaizdon.
Todėl turime būti labai dėmesingi girdėtai žiniai.