Girdėjau vieną istoriją apie drąsų anglų lakūną bandytoją, kuris prieš daugybę metų išbandė vieną lėktuvą. Lėktuvui pakilus, lakūnas pastebėjo laidus graužiančią didelę žiurkę.
Jis negalėjo lėktuvo nutupdyti, todėl pakilo dar aukščiau, kur deguonies kiekis labai sumažėja, kad žiurkė žūtų (jis, kaip ir visi lakūnai, dėvėjo deguonies kaukę). Pakilus į tam tikrą aukštį, žiurkė, nebeturėdama kuo kvėpuoti, nudvėsė, o lakūnas saugiai ir pergalingai nusileido išbandęs naują lėktuvą.
Ši istorija paskatino mane susimąstyti, kaip mes, tikintieji, elgiamės, susidūrę su iššūkiais ir pavojais, kurie, panašiai kaip tos žiurkės, ima „graužti“ mūsų gyvenimą. Dažnai, pamatę vienokią ar kitokią „žiurkę“, imame panikuoti ir nutupdome savo „lėktuvą“, nors tokiu būdu tik apsaugome „žiurkę“. Tačiau kaip Dievas ragina mus elgtis, kaip viskas vyksta Jo Karalystėje? Dievas ragina mus pakilti virš aplinkybių, virš „gyvačių ir skorpionų“, pakilti ten, kur „žiurkės“ miršta, kur Jo Karalystės dvasia įveikia priešą. Tikiu, jog Dievas nori, kad mes išmoktume gyventi Dvasia - reaguotume ne į aplinkybes, bet į Viešpatį, atpažintume Jo tikslus kiekvienoje situacijoje ir neprarastume dangaus duoto pasitikėjimo tvirtai stovėti Jo akivaizdoje.
Manau, kad Jėzus būtų pasielgęs taip pat kaip tas lakūnas, lėktuvo salone pastebėjęs žiurkę, nors galbūt net būtų apkaltintas pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi... Mes taip dažnai bijome pernelyg pasitikėti savimi, kad susidūrę su sunkumais apskritai prarandame tikėjimą.
„Žiurkės“ - įvairūs išmėginimai, pagundos, sunkumai - žiūrėk, užnuodija mūsų protus ir neleidžia pakilti aukščiau savo supratimų, ir mes, bijodami bei norėdami save apsaugoti, atsisakome bet kokios dvasinės kovos, reikalingų sprendimų, Jo Žodžio autoriteto ir taip sukuriame tik dar geresnes sąlygas priešui veistis mūsų gyvenime. Mes veikiau imame mokytis, kaip pastebėjus priešą salone „nutupdyti lėktuvą“ ir paleisti tą priešą į laisvę, nei pakilti aukščiau, kur tas priešas žūtų. Manome, kad paleisdami „žiurkę“ į laisvę mes ją nugalėjome, bet iš tiesų taip elgdamiesi mes tik pasiduodame, sutinkame su priešo sąlygomis labiau nei su Dievo ir apgauti atsisakome Jo jėgos, savo atsakomybės... Tačiau labai dažnai Dievas ne to tikisi iš mūsų.
Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Šalia manęs vyko nemalonūs įvykiai, kurie buvo susiję ir su manimi. Šaukiausi Dievo, buvau pasimetusi, nežinojau kaip turėčiau juos vertinti. Bandžiau atiduoti tai į Dievo rankas, ir laukti iš Jo sprendimo, nes tikėjau, kad Dievas viską savo laiku sutvarkys. Net ėmiau galvoti, jog tai kas vyksta, galbūt yra Dievo valia. Buvau išvargusi nuo nesibaigiančios įtampos, kai vieną vakarą tiesiog pasakiau maldoje: „Dieve, man šlykštu nuo to, ką aš matau“, ir tada širdy akimirksniu suvokiau - ir Dievui ši situacija nepatinka. Tai buvo toks netikėtas, bet kartu ir labai aiškus apreiškimas - supratau, kad aš turiu prisiimti atsakomybę už tą situaciją ir dvasinę valdžią Viešpaties Jėzaus vardu. Maldoje išstojau prieš tamsą ir išgyvenau didelį džiaugsmą, kuris buvo man patvirtinimas, jog priešas nugalėtas šioje vietoje ir daugiau nebegrįš jos teršti. Greitai tai buvo aišku ne tik dvasiniame lygmenyje, bet pasimatė ir minėtoje situacijoje.
Šios aplinkybės man tapo ir pamoka - aš mokiausi elgtis kaip Kristaus sekėja, Dievo dukra. Tuomet ir susimąsčiau, jog turbūt ne vienam yra tekę bereikalingai kentėti... Galbūt mes šaukėmės Dievo pagalbos, tačiau būna aplinkybių, kai ir mes patys turime veikti, kaip kad ragina ir apaštalas Paulius: „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti“ (Ef 6, 13).
Kartkartėmis mums tiesiog reikia mokytis išlaikyti savyje ramybę, kantrybę, bet ar visada tai pasitarnauja priešo pražūčiai? Svarbu yra klausti Dievo - ko Jis moko mane konkrečioje situacijoje, o ne tiesiog susitaikyti ar savo baimių vedamam bandyti ieškoti „balanso“ kaip nepakenkt nei sau, nei priešui, nes paleistos „žiurkės“ sugrįžta ir būna tik dar sunkiau. Dievo Žodis moko mus imtis Jo teisumo ginklų.
Raštas moko mus nukreipti savo žvilgsnius į Viešpatį ir mokytis gyventi žvelgiant į aplinkybes ir situacijas Jo akimis - pakilti kaip ereliams virš siaučiančių audrų. Tai yra naujo, atgimusio žmogaus mąstymo būdas. Tikiu, jog Dievas kviečia pakilti mus virš savo komforto zonos, baimių, netikėjimo, bet pakilsime mes tik tada, jei Viešpats ir Jo Karalystė rūpės labiau, nei mūsų pačių saugumas. Dažnai būtent dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių tampame labai pažeidžiami, bet tuo metu esame ir labai atviri Dievo Dvasiai, ateinančiai padėti mums mūsų silpnumo akimirkomis. Tada drąsiai galime ištarti: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Dievas tampa mūsų jėga, ir Jo prigimtis ima reikštis mumyse ir per mus.
Žinoma, mes susidursime su pavojais, kančia, sunkumais, bet, tikiu, mes nepašaukti vien konstatuoti faktus, o susigrumti su tamsa, ją nugalėti. Jėzus įspėja, kad mes, gyvendami pasaulyje, patirsime priespaudą, tačiau Jis pabrėžia kitą dalyką: Bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! (Jn 16, 33). Jis kviečia mus tapti nugalėtojais, pasitikint Juo, elgtis pagal Jo Žodį. Jei tad mylėsiu Jo Žodį labiau už savo neigiamą patirtį ir baimes, kartu su Juo pakilsiu virš savo vargingo gebėjimo tik konstatuoti faktus, kad, deja, pasaulyje egzistuoja tiek daug blogio.
Gyvendami pasaulyje mes patiriame sunkumų, tačiau ir tuo metu Kristuje galima mėgautis gyvenimo apstybe. Jėzus sakė, jog atėjo mums duoti gyvenimo ir duoti jo apsčiai. Taigi mes galime tapti tais, kurie, net susidūrę su sunkiomis aplinkybėmis, geba matyti Dievo šlovę. Mes gyvename tikėdami Kristumi, todėl tikėjimu pakylame virš aplinkybių. Pasilikdami Jame mes išliekame pasaulyje, kuris yra piktojo pavergtas, tačiau jau nesame piktojo pavergti, o sekame Kristumi, kuris nugalėjo šį pasaulį. Bet jei leisime piktajam pavergti mūsų protus, jei pasiduosime pasaulio įtakai ar puoselėsime neteisingą Dievo paveikslą, - kaipgi leisime Kristui viešpatauti per mus? Pakilti virš situacijos ar aplinkybių - šiuo atveju reiškia atsiduoti Kristui, t. y. Jo žodžiui, Dvasiai, valdžiai toje sudėtingoje situacijoje ir prisiimti atsakomybę tapti Dievo bendradarbiu, vykdant Jo žodį ir paliepimus. Kristus visuomet yra „virš“ situacijų ir niekuomet nėra „po“. Jis nusižemina tik tuomet, kai stovi Tėvo akivaizdoje, kai tarnauja žmonėms, bet ne tuomet, kai susiduria su blogiu, tamsa, pačiu velniu ar nuodėme.
Jėzus sakė, jog atėjo mums duoti gyvenimo ir duoti jo apsčiai. Taigi mes galime tapti žmonėmis, kurie, susidūrę su sunkiomis aplinkybėmis, pakyla virš jų, t. y. geba net ir tuomet matyti Dievo šlovę, nes gyvena pasitikėdami Kristumi. Jei mes išmoksime į viską žvelgti Kristaus akimis, mąstyti Jo protu, girdėti Jo balsą ir būti Jo Dvasios vedami, pasaulis pamatys tuos „lėktuvus“, tai yra gyvenimo Kristuje perspektyvą ir norės pakilti kartu su mumis.
Šiandien netikintys žmonės ve visuomet mato skirtumą tarp gyvenimo pasaulio priespaudoje ir neteisingo Dievo paveikslo paveikto gyvenimo... nes to skirtumo dažnai tiesiog nėra. Mūsų pačių baimės, pasyvumas, vilkinimas, dvasinis drungnumas, negatyvizmas daro įtaką pasauliui ir kuria iškreiptą Dievo paveikslą. Manau, pasaulis kenčia ir yra netikėjimo bei tamsos pavergtas ir dėl to, kad mes patys savo mąstymu ir elgesiu pasauliui perteikiame neteisingą Dievo paveikslą, tarsi paleidžiam tas „žiurkes“ į laisvę ir dar sudarome sąlygas joms veistis... Taip yra todėl, kad patys gyvename tik dėl savęs, „saugiai“ ir savanaudiškai laukiame savo amžinybės.
Suprantu vieną svarbų dalyką: jei aš mąstau apie amžinybę kaip apie vietą ir jos trokštu, apsigaunu pati ir apgaunu kitus. Aš turiu trokšti Asmens. Amžinasis gyvenimas - tai pažinti Asmenį (Jn 17, 3). Todėl amžinasis gyvenimas neprasidės tik tada, kai nueisiu į dangų, - amžinasis gyvenimas prasideda tada, kai patikiu Juo ir savo gyvenimą skiriu tam, kad Jį pažinčiau.
Kvaila yra guostis amžinybe, kai žemiškasis gyvenimas tik skurdžiai (dvasine prasme) atspindi tai, kam esu čia pasiųsta. Jei žemėje nesistengiu Jo pažinti, nebūsiu verta Jį pažinti ir danguje, ir pati nebūsiu atpažinta, kai susidursiu akis į akį su Viešpačiu. Man reikalingas Kristaus protas, kad galėčiau suprasti, matyti ir elgtis taip, kaip Jis pasielgtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Kristus mirė ne vien dėl to, kas aš patekčiau į dangų, bet ir dėl to, kad dangus, Jo Karalystės dvasia apsigyventų manyje. Dangus „apsigyveno“ manyje kaip Asmuo - Šventoji Dvasia, todėl aš galiu patirti Jo dovanotą pilnatvę, visokeriopą aprūpinimą. Raštas liudija, kad Dievas nori pasireikšti per mus, tikinčiuosius, tačiau įmanoma nugyventi gyvenimą ir be tokio dangaus prisilietimo, kokio Viešpats trokšta mums, ir neatnešti pasauliui išlaisvinančios tiesos, kurią Viešpats gali atnešti per mus, kad Jo vardas būtų pašlovintas.
Kaipgi pasaulis pakels galvas į dangų, jei mūsų „lėktuvai“ ten neskraidys? Jei mes, tikintieji, neatskleisime jiems dieviškos gyvenimo perspektyvos?..
Nepamirškime, jog Evangelija yra geroji naujiena.