Nersime į labai gilią praeitį, kad pamatytume, kodėl mitologiniais laikomi įvykiai turėjo įvykti ir kokią įtaką jie turi mums šiandien.
Buvo laikai, kai visi žmonės dar kalbėjo viena kalba. Užbėgdamas į priekį iš karto pasakysiu, kad Šventasis Raštas pasakoja, jog mūsų Kūrėjas tais tolimais laikais nusprendė sumaišyti žmonių kalbą, todėl pasaulyje yra tiek daug skirtingų kalbų.
Kodėl Kūrėjas taip pasielgė? Negi būtų blogai visiems žmonėms šiandien kalbėti viena kalba? O gal tai tik mitas, bandantis paaiškinti, iš kur atsirado tokia daugybė skirtingų kalbų?
Pažvelkime į Šventajame Rašte užrašytą šio įvykio pasakojimą. Viskas prasidėjo nuo to, jog tuomet gyvenusiems žmonės kilo juos labai įkvėpusi mintis: Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus! (Pradžios knygos 11 skyriaus 4 eilutė). Argi ne puiki idėja? Pasiekti dangų ir išgarsinti savo vardą. Sukurti visą žmoniją vienijantį centrą. Kodėl Kūrėjui tai nepatiko taip stipriai, kad Jis sumaišė žmonių kalbą?
Jeigu Kūrėją įsivaizduojame kaip žiaurų despotą, tai toks Jo poelgis mums tik patvirtina turimus įsivaizdavimus. Tačiau Šventasis Raštas apreiškia teisingą, mylintį, gailestingą, labai kantrų visagalį Dievą. Tenka atidžiau pasižiūrėti į Šventojo Rašto pasakojimą, kad pamatytume ir suprastume, jog tų žmonių sumanymas buvo ypatingai pavojingas jiems patiems ir visoms ateinančioms žmonių kartoms.
Miestas, kurį tie žmonės statė, vadinosi Babelė arba Babilonas. Asirų kalba miesto vardas reiškė „dievų vartai“. Babelės kultiniai statiniai zikuratai, kurie buvo statomi ryšiui su dievais (demonais) megzti, liudija apie žmonių norą savo jėgomis pasiekti dvasinį pasaulį. Babelė tai žmogiško maišto, puikybės bei imperinės valdžios simbolis. Gražiai atrodantis noras kilo iš bedieviškos puikybės ir noro beatodairiškai valdyti. Jeigu jį būtų pavykę įgyvendinti, žmonija būtų save surakinusi nesutraukomais demoniškos valdžios bei kontrolės pančiais. „Dievų vartai“ būtų uždarę duris į žemę gelbstinčiai Kūrėjo malonei ateiti ir Jėzus Kristus niekada nebūtų gimęs žemėje.
Pasirodo, geriau nesusikalbėti, negu būti susikalbančiais vieningais bedieviais. Jei nebūtų imtasi prevencijos, žmogaus puikybės projektams nebūtų ribų.