FINIŠAS
Pavasarinės žemės ilgesį pažįstu,
Žinau ištvinusio upelio džiaugsmą,
Panirt prisiminimuose išdrįstu –
Tai panašu į amžinybės gausmą.
Skruzdėlės takais benaktė vasara prabėgo,
Įklimpo ilgesio meduj viltis ir laimė,
Meilė įbauginta slapstytis pamėgo,
Lelijų kvape išsilydė ateities baimė.
Tai ne ruduo prisilietė prie skruosto,
Ne mirties baimė šalna priartėja.
Tai Tavo rankos ašaras nušluosto,
Rūpestingas žvilgsnis švelniai glamonėja.
Žiemos dangus vaiskus prisėtas
Amžinybės laime švytinčiom žvaigždėm.
Kaip puiku, kad finišas bėgimo nužymėtas.
„JI – MANO“ – dangaus knygoj įrašyta aukso raidėm.
VIENATVĖ
Vienatvėje gimsta drobės gražiausios,
Poetas vienatvėje kuria eiles.
Vienatvėje kyla mintys kilniausios,
Skulptoriai kuria skulptūras dailias.
Reikia pabūti vienam su savim,
Kad suprastum tai, ką suprasti turi, –
Atgailai gimus pavirstum avim,
Kritiškai žvelgtum į tai, ką kuri.
Vienatvėje gimsta drobės gražiausios,
Kompozitorius kuria vienatvėj dainas,
Poetą aplanko mintys kilniausios,
Šventasis vienatvėje šnabžda maldas.
GARBINIMO GIESMĖ
Garbinam Tave apie Tave kalbėdami.
Garbinam širdim Tave mylėdami.
Per amžius Tau garbė tekyla
Ir gyriaus giesmės nenutyla.
Garbinam protu apie Tave mąstydami,
Nuveiktais darbais, gera darydami.
Per amžius Tau garbė tekyla
Ir gyriaus giesmės nenutyla.
Ligos patale garbinam Tave kantrybe,
Sumaiščių laike garbinam ramybe.
Per amžius Tau garbė tekyla
Ir gyriaus giesmės nenutyla.
Šventą Dvasią žmonės per malonę gavo,
Garbinam Tave iškėlę kryžius savo.
Per amžius Tau garbė tekyla
Ir gyriaus giesmės nenutyla.
DVASIA ŠVENTOJI
Baltu balandžiu iš dangaus,
Nusileidus ant suklupusio žmogaus,
Išteisini, pakeli, apdovanoji
Malone tobula – DVASIA ŠVENTOJI.
Tu kaip lietus, teikiantis gyvybę,
Pripildai ilgesio taures ramybe.
Apsaugai krikščionišką orumą,
Augini širdyse tyrumą.
Tu – vėjas laisvas, neramus,
Krikščionis su Tavim romus.
Deki širdyje karšta ugnimi
Savo darbams naudokis manimi.
GYVENIMO PILNATVĖ
Jos rankos rūpesčius visus nuo veido jo nubraukia,
Jo dvasia susitikimo su jos siela laukia.
Jo apsaugoje ilsisi gyvenimas jos doras,
Jos akyse šviečia jo kiekvienas noras.
Ji moka nuo nejudančių lūpų jo žodžius nuskinti,
Jo lūpos ištaria dar nesubrendusią jos mintį.
Bendroj tyloj ištirpusi gyvenimo pilnatvė,
Jų nebaugina vis artyn slenkanti senatvė.