Šiais laikais durys atviros kelionėms į skirtingus pasaulio kraštus. Gali keliauti automobiliu, lėktuvu ar laivu, nuvykti į kaimyninę šalį ar net į kitą žemės rutulio pusę. Vieni išsiruošia tik ypatinga proga, kiti nė kelių mėnesių negali ištverti kur nors neištrūkę, dar kiti gimtinėje it jaunas mėnulis – keliauja nuolatos. Tačiau nėra nė vieno keliautojo, kuris neturėtų namų. Kažkur jie vis tiek yra, gal buvo ar dar bus. Vienas lietuvių keliautojas ir skirtingų kultūrų tyrinėtojas radijo laidoje paatviravo, jog kuo daugiau pasaulio pamato – nuostabių ir keistų dalykų pasaulyje tikrai esama, – kuo toliau nuvyksta, tuo artimesnis ir mielesnis darosi gimtojo krašto peizažas. Tai vaizdas, kurį regėjai pro savo vaikystės langą, takas, kuriuo vaikščiojai, ar kiemas, kuriame žaidei ir svajojai. Visur gerai, bet namuose geriausia.
Šiame straipsnyje aptarsime, ko Dievas reikalauja ketvirtu ir penktu įsakymu. Naujajame miesto katekizme atsakant į 10 klausimą mokoma: Ketvirtu – kad Šabo (sekmadienio) dieną praleistume garbindami Dievą bendruomenėje ir namuose, ilsėdamiesi po kasdienių rūpesčių ir darbų, tarnautume Viešpačiui ir vieni kitiems, laukdami amžinojo Šabo. Penktu – kad mylėtume bei gerbtume savo tėvą ir motiną, paklusdami jų drausminimui. Kokia mūsų patirtis susieja šiuos du įsakymus? Namų motyvas. Nors dažnai poilsis siejamas su išvažiavimu iš namų, tačiau jaukiam namų poilsiui niekas negali prilygti. Tuo įsitikiname skubėdami namo po darbų ar pasiilgdami namų namučių, kai keliaujame po svečias šalis. Tik namie giliai atsidūstame, nurimstame ir atgauname jėgas. Namų motyvas iškyla galvojant ne vien apie poilsį, bet ir apie tėvus. Namai – tai vieta, kur tėvų, senelių, globėjų buvome mylimi, guodžiami ir ugdomi, kur jautėmės saugūs ir priimti. Šie įsakymai kalba apie pagarbą tam, kas tau ir man svarbu.
Poilsis
Mes nerimaujame dėl daugybės dalykų. Mergina nerimauja, ar sutiks „savo žmogų“, ištekėjusi moteris – ar sutuoktinis gaus darbą ir bus ištikimas. Jaunuolis nerimauja, ar išgyvens iš savo atlyginimo didmiestyje, o jauna šeima šiurpsta nuo minties, jog kas šešta šeima būna nevaisinga. Gal tai apie mus? Krikščionys nerimauja, kad jų vaikai nenuklystų nuo tikėjimo, o pagyvenusios poros – kaip reikės gyventi, jei kuris iš jų liks vienišas? Senjorus kankina mintis, kaip jie mirs – staiga ar teks „gulėti ant patalo“? Kai kas nerimauja, kad padarė klaidą anksčiau nepasistatęs saulės elektrinės, o kai kas – kad ją pasistatė. Ar šiuose namuose gyvensime visą gyvenimą? Ar geriau „Opelį“ parduoti, ar remontuoti? Ką veiksiu, kai išeisiu į pensiją? Ar bus krizė? Kas atsitiks su mūsų bažnyčia, kai pastorius pasens? Kaip aš gyvensiu, jei mūsų darbe ims mažinti etatus? Šie ir panašūs klausimai, neramios mintys it bičių spiečius sukasi žmonių galvose.
Jau nuo penktos klasės vaikams kalbama, kad reikės apsispręsti dėl savo ateities, studijų ir profesijos. Nenuostabu, kad kai kurie neatlaiko. Toks perdėtas rūpestis dėl nuo tavęs nepriklausančių dalykų, noras kontroliuoti ateitį ir tai, kas vyksta aplinkui, tikrai ne į sveikatą. To nepaaiškinsi vien tik išorinėmis aplinkybėmis – šis rūpestis kyla iš vidaus. Neramu, todėl „kažką“ (nors kyla klausimas – ką?) reikia įrodyti sau ir aplinkiniams, dirbti, siekti, varyti... kol galiausiai „netyčia“ pravažiuoji raudoną šviesoforo signalą. Tada supranti, kad reikia poilsio kūnui, sielai bei giliausioms širdies gelmėms.
Dievas pažįsta mus ir mato šį nuodėmingą nerimą dėl ateities, teisuolišką siekį užsitikrinti saugumą ir utopiškas pastangas pelnyti laimę savo jėgomis. Daugelis žavisi tokiu žmogaus siekiu, bet ne Dievas. Mat viso šio triūso „po saule“ (žr. Mok 1, 3) motyvai yra užnuodyti maišto dvasios. Iš pirmo žvilgsnio, rūpesčiai, darbai ir tikslai mums atrodo geri ir net kilnūs, persidirbimas – savotiška kaina, kurią tenka sumokėti kopiant į kalną, kur šviečia tavo Laimės žiburys. Perdegimas ir depresija atrodo kaip „gamybinė trauma“ ar nelaimingas atsitikimas darbe. Tačiau dvasiniame pasaulyje tai yra kur kas blogiau – tai bukas kaip plaktukas ir tamsus kaip naktis nepasitikėjimas Kūrėju. Tai siekis įrodyti, įprasminti, išgelbėti save be Viešpaties. Širdies gilumoje mes sakome: „Dėkui, man Tavęs nereikia. Viską galiu padaryti ir pats.“ Toks tylus arba atviras priešiškumas, be abejonės, turi skaudžias pasekmes tiek šiame, tiek ateinančiame gyvenime, todėl Dievas turi tarti savo žodį.
Atsimink šabo dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra šabas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino ir pašventino šabo dieną (Iš 20, 8–11). Šis įsakymas apima du aspektus. Pirmiausia, savo gyvenime mums įsakyta turėti darbo ir poilsio balansą – ritmą, ir yra uždrausta persidirbti, taip pat nurodoma rūpintis tiek savo pačių, tiek savo artimojo kūno ir sielos gerove. Ilsėtis turi ne tik kūnas, bet ir siela, kuriai taip pat reikia atgaivos bendraujant, meldžiantis ir garbinant Dievą kiekvieną savaitę bendruomenėje ir namuose.
Paklusdami šiam įsakymui mes pažabojame aklą pasitikėjimą savo jėgomis ir mokomės pasitikėti Dievu, kuris mums viską ir suteikia. Paklusdami šiam Viešpaties įsakymui ir pasitikėdami Dievu, mes pagerbiame Jį. Antra, Šabo diena, kuri po Kristaus prisikėlimo tampa pirmąja savaitės diena – sekmadieniu (žr. 1 Kor 16, 1–2; Apd 20, 7), kreipia mūsų žvilgsnius ir į gilesnį poilsį. Laiško hebrajams 4 skyriuje mokoma, kad įtikėjusieji Evangelija įeina į Jo poilsį, kur Dievas ilsisi po visų savo darbų. Tai yra Viešpaties dangiškų namų poilsis, į kurį duris atveria Jėzaus Kristaus atpirkimas. Taip savęs įrodinėjimo ir gelbėjimo našta yra nuimama nuo mūsų pečių, nes Kristuje esame teisūs dėl Jo, o ne dėl savo darbų, tad širdies nerimą keičia Dvasios paguoda. Nuvargę po darbų šiame gyvenime, galime ragauti šio poilsio jau dabar (žr. Mt 11, 28–29), bet pilnatvė laukia dangiškuose namuose: Aš gyvensiu Viešpaties namuose per amžius (Ps 23, 6). Todėl ilsėdamiesi ir Viešpaties dieną, sekmadienį, būdami bažnyčioje, skirdami laiką savo namiškiams ir artimiesiems, mes pagerbiame ir tarnaujame Dievui bei žmonėms, laukdami amžinojo Tėvo namų poilsio.
Tėvai
Penktasis Dievo įsakymas moko pagarbos savo tėvams. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda (Iš 20, 12). Pirmą kartą šis įsakymas nuskamba į Pažado žemę, išsvajotus namus, žengiantiems Izraelio vaikams. Matome, kad pagarba tėvui ir motinai Dievo akyse yra persipynusi su palaimintu gyvenimu šiuose namuose. Nors jokie žemiški tėvai negali perteikti dangiškojo Tėvo meilės pilnatvės, žemiškoje tėvystėje esama šios meilės sėklų, todėl ji svarbi ir gerbtina. Dievo meilė – apsauga, rūpestis, auklėjimas, bendravimas ir drausminimas pasiekia mus visų pirma per mamą ir tėtį. Ir nors nuodėmė negailestingai niokoja žemiškos tėvystės paveikslą, geresnio būdo perduoti vaikui Dievo meilę tiesiog nėra. Kartais šią misiją tenka nešti vienam iš tėvų, kartais biologinius tėvus pakeičia įtėviai ar globėjai, tačiau taisyklė išlieka ta pati – kažkas, kiek gali ir moka, turi mylėti ir šildyti mažutėlius. Tėvų autoritetas vaikams nėra absoliutus, nes išmintingai mylėti ir auklėti vaikus jiems pavesta Dievo, taip pat, suvokdami jų žmogišką silpnumą, negalime tikėtis iš tėvų to, ką įmanoma gauti tik dangiškojo Tėvo namuose. Vieni turi tikrai rūpestingus ir mylinčius tėvus, kitiems gal ne taip pasisekė, tačiau turėdami Tėvą danguje mes visi esame pakeliui į tikruosius savo namus – ten laikiną tėvystę pakeis amžinoji.
Kadangi žmogui augant ir bręstant kinta pagarbos tėvams pobūdis bei klusnumo saikas, pateiksiu apie tai kelis praktinius pastebėjimus. Tarkime, su tėvais gyvenantis jaunuolis tampa finansiškai nepriklausomas. Tokiu atveju jo paklusnumo saikas sumažėja, lyginant su tuo, kaip buvo vaikystėje, tačiau jis klauso savo tėvų labiau, nei tuo atveju, jei jis susituoktų ar išsikraustytų iš tėvų namų. Tėvai jam nebesako, kada nusiprausti ir ką valgyti, nors, jei gyvena tėvų namuose, jis vis dar privalo gyventi pagal tėvų taisykles, o ne jas nustatinėti pats. Jei jis išeina iš tėvų namų, tėvams rodomos pagarbos pobūdis ir paklusnumo saikas dar labiau pasikeičia. Tėvai nebeturėtų nurodinėti savarankišką gyvenimą gyvenantiems vaikams ir kištis į jų reikalus, tačiau šiems ir toliau dera pagarbiai bendrauti su tėvais, įsiklausyti į jų nuomonę, bendradarbiauti ir jiems padėti.
Pasitaiko, kad paklusnumo pobūdis nesikeičia, pavyzdžiui, kai vaikas yra protiškai neįgalus. Tokiu atveju tėvai ir toliau yra visiškai atsakingi už vaiką. Būna, kai vaidmenys apsiverčia. Pavyzdžiui, senstanti mama suserga demencija, todėl dukrai tenka perimti atsakomybę už jos reikalus, spręsti slaugos klausimus, nors kažkada mama ją mokė pasitikėti Dievu ir liepdavo laiku grįžti namo. Bet ir tokiu atveju įsakymas gerbti savo mamą jai galioja – tai esminė ir nekintanti nuostata. Penktojo Dievo įsakymo turime laikytis išmintingai – jį pritaikydami besikeičiančiose gyvenimo aplinkybėse. Deramai gerbti tėvus mokomės visą gyvenimą, žinodami, jog šios pagarbos šaltinis yra šviesybių Tėvas danguje.
Namai
Metams einant į pabaigą jaukiuose namuose žmonės rinksis drauge su savo artimaisiais. Tomis dienomis krikščionys švęs Dievo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, atėjimo į šį pasaulį stebuklą. Anot šv. Augustino, savo įsikūnijimu amžinasis Dievo žodis šalia mūsų „pasistatė kuklų namelį iš molio“ – tapo toks, kaip ir mes. Dar daugiau, Jis atėjo į paprastus ir jaukius namus, atsidavė žemiškųjų tėvų rūpesčiui ir globai, kad parodytų mums, kaip mes rūpime ir esame Jo dangiškojo Tėvo mylimi. Jėzaus gimimu ir vėliau sekusiu Jo klusnumu žemiškiems tėvams Dievas pagerbia tėvą ir motiną. Ir ne tik tai. Tuo Jo išganingas sumanymas nesibaigia – savo vaikams Jis paruošė stalą dangiškuose namuose. Jėzus yra kelias, Jo kryžius – mūsų taika su Dievu. Ženkime į Jo poilsį.
Aš sugrįžtu prie Tavo sosto
Tartum į laukiančius namus,
Į nuostabios malonės uostą,
Kuriame esu tikrai saugus.
Tavoji meilė nesibaigia,
Guodžia ir veda per audras.
Jos glėbyje – aš tikras vaikas,
Į Tave keliu šventas rankas.
Ištrauka iš Gintauto Abariaus giesmės „Aš sugrįžtu prie Tavo sosto“