Pasaulis galėtų būti geresnis. Rodos, reikėtų visai nedaug: sustabdyti karus ir smurtą, atsisakyti išnaudojimo ir amoralumo, liautis savintis svetimą turtą ir vieniems kitus juodinti. Ar kas prieštarautų, kad gerbdami gyvybę, valdydami savo troškimus ir rūpindamiesi vieni kitais padarytume šį pasaulį „geresne vieta gyventi“? Tai, jog šito trokšta ne vienas, liudija dažnai girdimas smurto, išnaudojimo ir amoralumo smerkimas. Jei kažkas agresyviai vairuoja, grasina, viešina intymias paslaptis ar ištuština banko sąskaitą, pasipiktiname. Pykdami būname ne tik emocingi, bet ir reikalaujame teisingumo. Juk pritarti blogiui būtų amoralu, tylėti su juo susidūrus – nedora. Tačiau blogis vis tiek tarpsta, pasaulis lieka toks pat.
Šiame straipsnyje aptarsime, ko Dievas reikalauja šeštu, septintu ir aštuntu įsakymais. Naujasis miesto katekizmas, atsakydamas į 11 klausimą, moko taip: Šeštu – kad neskaudintume savo artimo, nesielgtume su juo piktai, bet būtume kantrūs ir draugiški, mylėtume net savo priešus. Septintu – kad nepasiduotume seksualiniam netyrumui nei elgesiu, nei akimis, nei žodžiais, mintimis ar troškimais tiek santuokoje, tiek būdami nevedę. Aštuntu – kad nesisavintume nieko, kas priklauso kitam, ir kiek galėdami padėtume savo artimui. Taigi Dievas taip pat siekia padaryti pasaulį geresnį. Jam irgi nepatinka, kad kažkas tyko kito gyvybės, skaistumo, turto. Įstatyme Jis draudžia žudyti, paleistuvauti, vogti (žr. Iš 20, 13–15; Įst 5, 17–19), o taip besielgiančiųjų laukia Jo teismas ir rūstybė. Gal, suvienijus jėgas, pasaulis taptų geresnis?
Panašumai ir skirtumai
Iš patirties žinome, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų skirtingų moralinių įsitikinimų, mato save gėrio pusėje. Nesu sutikęs kovotojų už blogį. Nors žmogaus mąstymas paveiktas įvairaus melo bei saviapgaulės, blogis visur smerkiamas. Kaip galima šaudyti į taikius gyventojus, prievartauti moteris, tvirkinti vaikus, plėšti svetimus namus, vogti kito sunkiai uždirbtas gėrybes? Girdėdami karo ar kriminalinius siaubus nesitveriame pykčiu. Tik pagalvok – kaip reaguotum, jei tai paliestų tave asmeniškai? Padažnėjęs pulsas, sugniaužti kumščiai, prikąstos lūpos – tik preliudija. Nevalingai atsiduriame teismo salėje, dėliojame kaltinimus ir štai teisėjo kėdėje jau skaitome nuosprendį – panašiai kaip Dievas Paskutiniojo teismo dieną. Kaltinamasis nusikalto mintimis, žodžiais ar veiksmais, įskaudino, sulaužė, sudaužė, pasisavino... Kaltas. Nuteistasis išvedamas bausmės vykdymui. Tik klausimas: ar tikrasis teisingumas tikrai įvyks? Juk didžiąją dalį blogų darbų žmonės teisina būtent teisingumo siekiu. Taip vyksta ne tik buitiniu, bet ir tarptautinės politikos lygmeniu. Mes teisiame ir baudžiame kitus, darydami tą patį (plg. Rom 2, 1): siekiame teisingumo – ir tuo esame panašūs į Dievą, bet esame šališki, tad – nesame tokie kaip Jis.
Problema glūdi giliau. Pagal nuodėmingos prigimties „numatytus parametrus“ mes veikiame kaip maži autonomiški dievukai. Tai taip įprasta, kad net nepastebime. Nors moraliniai „mechanizmai“ veikia – gėrio siekiame, blogį smerkiame, visgi „pasąmoninis“ buvimas Dievo vietoje ne tik nedaro mūsų panašių į Dievą, bet priešingai – atskiria ir supriešina su Juo. Tai atspindi ir mūsų žodžiai, ir veiksmai. Jei kažkas įskaudino, piktai pasielgė, buvo nekantrus ir priešiškas, visa tai grąžiname atgal – jei ne tiesiogiai, tai – „per aplinkui“ skirtinguose „įpakavimuose“. Jei kas nors buvo man neištikimas, kodėl aš turėčiau būti ištikimas? Jei kažkas savinasi tai, kas teisėtai priklauso tik man, kodėl turėčiau mokėti mokesčius? Kitaip tariant, mes „viešpataujame“, nustatydami sau patogias taisykles. Ir net jas laužydami – tai anksčiau ar vėliau nutinka, – save teisiname, o kitus pasmerkiame. Visa tai ironiškai vaizduoja Asafas 82 psalmės 1–4 eilutėse: Dievas pakyla dievų susirinkime, dievams teismą daro. „Ar dar ilgai teisite neteisingai ir pataikausite nedorėliams? Ginkite vargšus ir našlaičius, beturčių ir paniekintųjų saugokite teises.“ Apie kokius „dievus“ čia kalbama? Apie žmones! Ir toliau tęsia: Jie neišmano ir nesupranta, jie vaikščioja tamsoje, todėl visi žemės pamatai svyruoja. Aš tariau: „Jūs esate dievai ir Aukščiausiojo sūnūs. Tačiau jūs mirsite kaip žmonės [...]“ (Ps 82, 5–7). Autorius sako, jog šalia tikrojo Viešpaties nėra jokių kitų dievų. Teisingumas prasideda nuo Jo paties. Moralė prasideda prie Dievo sosto.
Apsikeitimas stalo pusėmis
Prakalbus apie Dievo įsakymus, dažniausiai žmonės atsimena šeštąjį – nežudyk, septintąjį – nepaleistuvauk ir aštuntąjį – nevok. Prisiminti šiuos įsakymus nėra sunku, nes jie kalba apie akivaizdžius nusikaltimus. Žudikams ir vagiams net mūsų laikais gresia kalėjimas, o už paleistuvystę – viešosios nuomonės rykštė. Tad didesnioji dalis žmonių, kurie nei žudo, nei vagia, nei atvirai paleistuvauja, nusiramina: „Šie įsakymai atrodo nesunkūs, o aš – teisus. Nežudau, nevagiu, nepaleistuvauju. Esu geras žmogus.“ Ir nors tai gerai, daugumas labai jautriai reaguoja, kai šie įsakymai sulaužomi jo paties atžvilgiu, kad ir labai subtiliai. Pavyzdžiui, kažkas viešai parašo neapykanta ir grasinimais alsuojantį komentarą, negražiai pavadina. Piktas žvilgsnis, ant krūtinės sukryžiuotos rankos, kandžios replikos. Rodos, niekas nepaleido kulkos ir neišsitraukė peilio, bet šios „smulkmenos“ žudo. Kaip jautiesi, kai sutuoktinis užsidaro kitame kambaryje ir tave ignoruoja? Kaip senas ir nereikalingas baldas! Tu stengeisi darbe ir nusipelnei įvertinimo, bet algą pakėlė kitam. Tai kelia pasipiktinimą, gimdo nuoskaudą. Ir tai visai ne smulkmena!
O dabar pasikeiskime stalo pusėmis. Įsivaizduokite, kad šias subtilias niekšybes darote jūs... Tai tiesa, jūs tai tikrai darote. Kiek kartų aš ką nors įskaudinau, pažeminau ar kuo pasinaudojau? Ne sykį. Ar tikiuosi, kad teisdamas kitus pats išvengsiu teismo? Teisdami kitus mes tarsi „pasirašome sutartį“, kad būsime teisiami ir patys.
Pranašas Jona gyveno istorinių permainų laikais. Agresyvus kaimynas iš rytų, Asirijos karalystė (VIII a. pr. Kr.), kėlė siaubą Izraeliui. Dievas liepia Jonai keliauti į Ninevę, Asirijos sostinę. Jona įtaria, kad ši misija gali baigtis „blogai“ – priešai gali sulaukti Dievo gailestingumo, o ne teismo. Jona pasuka priešinga kryptimi ir išplaukia į vakarus. Dievas jį „sužvejoja“, siųsdamas audrą ir didelę žuvį. „Užlaužtomis rankomis“ žydų rabinas galiausiai atvyksta į „nacių irštvą“ ir nenoromis įspėja juos apie artėjantį Dievo teismą. Įvyksta tai, ko Jona labiausiai ir nenorėjo. Ninevė paskelbia visuotinę atgailą, Dievo teismas atidedamas. Jona supyksta – tai neteisinga! Už viską, ką asirai padarė jo tautai, turi būti atlyginta tuo pačiu – lavonais gatvėse, išprievartautomis moterims, išplėštais namais ir iškirstais sodais. O dabar – visos Žemės Teisėjas gailisi savo tautos priešų! Jona pyksta ir reikalauja sau mirties. Viešpats klausė: „Ar manai, kad teisingai pyksti?“ Išėjęs iš miesto jis viliasi, kad gal dar ims lyti ugnimi. Ugnimi nelyja, bet kepina saulė.
Ar jums kartais neatrodo, kad Dievas nevykusiai valdo Visatą? Nuodėmingam žmogui taip paprasta atsistoti į Dievo vietą. Paklauskite skeptiko, kodėl jis netiki Dievo? „Netikiu, nes... Dievas leidžia karus, nesustabdo vaikų išnaudojimo ir dar reikalauja aukoti.“ Dievas neteisingas, bet aš, suprask, padaryčiau pasaulį geresnį. Bet taip tik atrodo, nes viskas yra atvirkščiai.
Tada Dievas išaugino augalą, kad pridengtų Joną nuo kaitros. Šis džiaugėsi augalu, bet paryčiais kenkėjo pagraužtas augalas nudžiūvo ir karšti spinduliai vėl smeigė Jonai į galvą. Vėl dingo noras gyventi. Ir Dievas tarė Jonai: „Ar teisingai pyksti dėl augalo?“ Jis atsakė: „Taip, pykstu teisingai, netgi iki mirties“ (Jon 4, 9). Šis epizodas parodo, kad ne tik lengvai sėdamės į Viešpaties sostą, bet ir esame šališki, nenuoseklūs teisėjai. Jona supyksta dėl jam pavėsį teikusio augalo žūties. Tai jam pasirodė neteisinga, nors to augalo jis nei sodino, nei juo rūpinosi. Jona yra už augalus, už gyvybę ir už komfortą. Jis pyksta dėl nedidelio dalyko – jam pavėsį teikusio augalo žūties. Tuomet Dievas „apsuka stalus“ ir parodo Jonos vertybių sistemos nenuoseklumą: „Jona, tu kovoji už „vienadienių augalų teises“, bet nori nuo žemės nušluoti miestą, kuriame gyvena šimtas dvidešimt tūkstančių gyventojų ir, be to, daugybė gyvulių (žr. Jon 4, 11)!
Abstinencija ar blaivybė?
Šeštą, septintą ir aštuntą Dekalogo įsakymus Naujasis miesto katekizmas parodo ne tik iš negatyvios, bet ir iš pozityvios pusės. Pavyzdžiui, vykdant šeštą įsakymą svarbu ne tik neskaudinti artimo, nesielgti su juo piktai, bet ir būti kantriems, draugiškiems, mylėti net savo priešus. Septintuoju įsakymu liepiama nepasiduoti seksualiniam netyrumui nei elgesiu, nei akimis, nei žodžiais, nei mintimis ar troškimais tiek santuokoje, tiek ir būnant nesusituokus. Pozityvi šio įsakymo pusė tikriausiai būtų šeimos ir bendruomenės gyvenimo džiaugsmas. Aštuntuoju įsakymu ne tik draudžiama savintis tai, kas priklauso kitam (vogti), bet taip pat esame raginami padėti artimui – tarnauti jam, rūpintis jo sveikata, gerove ir pan. Kartais būna sunku suprasti, kodėl vieni iš priklausomybės nuo alkoholio išsivadavę žmonės vėl atkrenta, o kiti niekada daugiau nebegrįžta prie butelio. Pasak vieno su priklausomais žmonėmis dirbančio tarnautojo, taip yra todėl, kad vieni tampa abstinentais, o kiti pamilsta blaivų gyvenimą, blaivybę. Susilaikantiems (abstinentams) visada gresia pavojus vėl grįžti atgal, nes susilaikymas jiems yra tik programos dalis. Blaivybės mylėtojams negresia atkristi, nes blaivybė yra jų širdies, dvasios troškimas. Panašiai yra ir su įsakymais: jie ne tik draudžia ir sulaiko nuo nuodėmės, bet ir moko gyventi dievotą, atnaujintą gyvenimą.
Norint gyventi naują gyvenimą, reikia Gerosios naujienos apie Jėzaus malonę. Nėra dvejonių, jog Jėzus nesulaužė jokio įsakymo – nenužudė, nesvetimavo ir nieko neapvogė. Visas Jo gyvenimas ir tarnystė atskleidė taip pat ir šių įsakymų pozityviąją pusę. Ir tai yra susiję asmeniškai su kiekvienu iš mūsų. Jėzus nepražudė nė vieno, bet saugojo, rūpinosi ir globojo. Jis atidavė savo gyvybę kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes. Jėzus neturėjo jokių nesantuokinių santykių ir jokio netyrumo, bet ištikimai vykdė Tėvo valią. Ir dar daugiau – Jis buvo, yra ir liks ištikimas kiekvienam iš mūsų. Net kai mes Jam būname neištikimi savo žodžiais, mintimis ir darbais, Jis lieka ištikimas. Jis atleidžia mūsų nuodėmes, kai atgailaujame, ir užtaria mus teisiojo Tėvo akivaizdoje. Jėzus nė vieno neapiplėšė ir nieko iš mūsų nepaėmė, priešingai, palikęs dangiškuosius rūmus atėjo atiduoti savo gyvenimo dėl draugų ir priešų. Jėzus padarė viską, kad Jį gerbtume ir mylėtume.
Jėzau, amžina Uola, atsiverk, priglausk mane!
Srovės kraujo ir vandens mano kaltę teapdengs,
Jėzau, Tavo žaizdose tepagyja man dvasia!
Jei įstatymu remiuos, jis teisumo man neduos,
Nors ir stengsiuos iš širdies, upėm ašaros tekės, –
Nuo kalčių jos nevalys, gelbėti vien Tu gali.
Ištrauka iš 108 giesmės, „Giesmių vainikas“, 1998 m.