2023 m. Europos lyderystės forume (ELF) Čekijoje Vilniaus evangelinės bažnyčios dizainerė Geda Žyvatkauskaitė susipažino su dailininku Svenu Eriku Stambergu iš Estijos. Vėliau abu menininkai dalyvavo Bridge Builders International organizuotoje tarptautinėje parodoje „Drąsa būti“ Taline ir Rygoje bei krikščionių menininkų stovyklose Latvijoje. Gedos Žyvatkauskaitės iniciatyva S. E. Stambergo darbų paroda „Erdvės ir jungtys“ surengta ir Lietuvoje: 2024 metų spalio mėn. vyko Vilniaus TECH universiteto „A“ galerijoje, lapkričio mėn. – Vilniaus evangelinėje bažnyčioje, o gruodžio mėn. – Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre. Kviečiame susipažinti su estų krikščioniu menininku S. E. Stambergu ir jo darbais.
***
Svenas Erikas Stambergas (Sven-Erik Stamberg) gimė 1970 m. Taline. 1995 m. baigė Estijos dailės akademiją, pramoninio dizaino specialybę. Nuo 1997 m. yra grupės „Liquid“ narys, o nuo 1998 m. – Estijos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1997 m. dalyvauja bendrose grupių „Liquid“ ir „Studio 22“ parodose įvairiuose Estijos miestuose (Taline, Tartu, Tiūri, Pernu, Paide, Mooste) bei Airijoje. Kartu su krikščionių judėjimu „Artestplus“ dalyvavo parodose Taline ir Rygoje. Nuo 2004 m. rengia personalines parodas.
Autorius apie savo kūrybą: „Edvardas Hoperis (Edward Hopper, XX a. JAV tapytojas realistas, iliustratorius, grafikas, akvarelistas) yra pasakęs, kad jei meną būtų galima paaiškinti žodžiu, jis prarastų savo prasmę. 1998 m., kai atsitiktinai pasiklausiau estų grafiko, knygų iliustratoriaus, dailininkų nonkonformistų grupės ANK’64 nario Tonio Vinto (Tonis Vint) paskaitų, man atsivėrė geometrinių ornamentų pasaulis, per kurį vėliau išreiškiau savo vizijas kaip geometrinės grafikos seriją. Mane žavi, kaip piešiant juodu tušu ir baltomis neužtušuotomis erdvėmis galima perteikti įvairias istorijas apie gėrį ir blogį, apie skirtingas gyvenimo situacijas. Į šiuos darbus galima žiūrėti ir per šviesos bei tamsos santykio perspektyvą. Kiekviename paveiksle slypi tam tikras pasakojimas, kuris galiausiai gali atsiverti tik po kelerių metų... Savo darbuose dažnai remiuosi vaizdine etnografine tautosaka, Livonijos (istorinio regiono dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje) juostų raštais ir įvairiais labirintais. Užkoduotas baltas kryžius byloja, kad Dangaus karalystė arti.“
***
Menotyrininkė dr. Elnara Taidrė pristato S. E. Stambergo kūrybą:
„Parodoje daugiausia susiduriame su konkrečiu ornamentu, tačiau skirtingi to paties ornamento fragmentai sujungiami į tam tikrą naują sistemą. Todėl ornamento funkcija šiuo atveju yra grynai instrumentinė, pats ornamentas gali būti panaudotas kaip priemonė pademonstruoti ar pasakyti ką nors kita. Kaip, pavyzdžiui, paveiksluose, kuriuose vaizduojami viduramžių katedros planai, pagrindinį vaizdą sudaro ornamentinės konstrukcijos. Šiame meniniame procese ornamentas naudojamas kaip pagrindinis įrankis, tarsi linija, kuria sukuriama visa kita.
S. E. Stambergo kompozicijos reprezentuoja vizualiai ir intelektualiai malonų žaidimą, paremtą ornamento kalba, – metaornamentą, kuriamą iš įvairių ornamentų sistemų. Tai sintezė, kuria tarsi bandoma apibendrinti ornamentinėse raidėse esančias žinias savotiško palimpsesto* pavidalu, pro kurį prasišviečia skirtingi kultūros ir informacijos sluoksniai. Autorius skolinasi elementų iš lyvių tautinių juostų ir liaudies ornamentikos, pasitelkia pagrindinius gotikinių katedrų planus – tas scholastines ikonas, vaizdavusias visatos modelį, taip pat labirinto, tarnavusio kaip visatos schema, atvaizdą (žinomas senovinis Kretos labirintas, dar sudėtingesnis viduramžių labirintas išdėstytas Amjeno katedros, Prancūzijoje, grindyse).
Įcentruotai sukomponuoti vaizdai su aiškiai apibrėžtu centru galėtų net būti siejami su mandalų estetika. Tačiau jiems, kaip meditacijos objektui, sklandžiai veikti trukdo tam tikri „sistemos gedimai“ – kompoziciniai poslinkiai, neleidžiantys atsirasti išbaigtam ir harmoningam kontempliacijos vaizdui, primenantys apie vaizduojamojo dalyko sąlygiškumą. Ornamentika čia tęsiama, o ne mechaniškai kopijuojamos jau baigtos formos – todėl šiuos paveikslus galima traktuoti kaip meno kūrinius, o ne kaip, pavyzdžiui, etnografinius piešinius. Norėdamas sukurti savas sistemas, papasakoti savas istorijas, dailininkas naudoja skirtingų kultūrų ornamentų struktūras.
Tam tikra prasme S. E. Stambergas dekonstruoja ornamentus, sukurdamas malonius poslinkius šiose taisyklingose struktūrose. Pavyzdžiui, jis suardo kompozicijos ritmą, pridėdamas baltų kvadratų ar neaiškios formos taškų, kurie atrodo kaip absurdiškos erdvės. Kituose kūriniuose matome vienos rūšies ornamento peraugimą į naują formą – pagrindiniai elementai arba susilieja vienas su kitu, arba, priešingai, išsisklaido didesniame plote. Kai kur net neatpažįstamai deformuotuose labirintų perėjimuose jaučiama optinio meno estetika. Autorius kalba apie kažką paprasto ir universalaus: apie žmogaus gyvenimo kelią, pasaulio dvilypumą, pasirinkimus, tiesos paieškas, pasakoja tapsmo istoriją. Savo ornamentais Stambergas supina mikrokosmosą ir makrokosmosą.“
* (Palimpsèstas (gr. palimpsēstos – „naujai nuskustas“) – tai rašomoji medžiaga (pergamentas arba papirusas), ant kurios, nuplovus arba nuskutus ankstesnį tekstą, buvo rašoma antrą, trečią ir daugiau kartų. Pirminis tekstas dažniausiai atkuriamas fotografuojant ultravioletiniais spinduliais.)