Š. m. kovo 8 d. Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko seminaras „Roma – mieli namai?“. Seminaro tema Lietuvoje itin aktuali, tačiau nedažnai nagrinėjama – evangeliškas požiūris į katalikybę, Romos katalikų bažnyčią kaip instituciją, evangeliška ir katalikiška teologinių koncepcijų bei sąvokų samprata, ekumenizmas ir ribos. Seminarą vedė evangelikų teologas iš Italijos dr. Leonardo de Chirico – Romos miesto bažnyčios „Breccia di Roma“ pastorius ir organizacijos „Reformanda Initiative“ direktorius, Europos lyderystės forumo (ELF) pranešėjas ir teminės grupės vadovas. Dr. Leonardo De Chirico taip pat yra Italijos evangelikų aljanso teologinės komisijos pirmininkas bei kelių knygų autorius. Džiugu paminėti, kad netrukus pasirodys nauja jo knyga anglų kalba „Pasakyk draugui katalikui: kaip su meile kalbėtis apie Evangeliją“ („Tell Your Catholic Friend. How to Have Gospel Conversations with Love“, daugiau informacijos www.vaticanfiles.org).
Į seminarą, kurį drauge organizavo Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrija, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia ir Evangelinis Biblijos institutas, susirinko apie pusantro šimto dalyvių iš įvairių Lietuvos miestų, bažnyčių ir bendruomenių.
Visą dieną trukusį seminarą sudarė keturios sesijos. Pirmosios, rytinės sesijos tema Romos iššūkis XXI amžiuje: kodėl evangelikai turėtų suprasti katalikybę?
https://www.youtube.com/watch?v=_nf5RkoX0oM
Nagrinėdamas šią temą dr. Leonardo de Chirico nurodė keletą pavyzdžių, kodėl evangelikams tai svarbu. Visų pirma, katalikų bažnyčių ir organizacijų galima rasti praktiškai visame pasaulyje. Šiandien katalikais save laiko apie 1,4 mlrd. žmonių, taigi Romos katalikų bažnyčia yra pati masiškiausia organizacija pasaulyje. Be to, ji nėra tiktai religinė institucija – tai politinė organizacija, kurios centre – Vatikano valstybė ir kuriai tenka reikšmingas vaidmuo sprendžiant socialines bei politines pasaulio problemas. Be to, tokiose istoriškai katalikiškose šalyse kaip Lietuva ar Italija daugelis evangelikų turi katalikų draugų ir artimųjų ar net patys yra užaugę katalikiškose šeimoje.
Dar viena svarbi priežastis, kodėl evangelikai turi suprasti katalikybę, yra Evangelijos skelbimo klausimas. Daugelis katalikų šiandien tėra nominalūs krikščionys – jie laikosi tam tikrų tradicijų ir kultūros, tačiau kasdieniame jų gyvenime Kristus užima labai mažai vietos. Taigi svarbu suprasti, ar jiems vis dar reikalinga Evangelija, o jei taip, kaip mes, evangelikai, turėtume deramai ją paskelbti.
Kas gi yra Romos katalikybė? Atsakymas iš dalies slypi šiame pavadinime. Katalikų bažnyčia kaip institucija tiesiogiai susijusi su Romos miestu, buvusios galingiausios imperijos sostine. Kitas žodis „katalikybė“ reiškia „universali, visuotinė“. Kitaip tariant, institucinė Romos katalikų bažnyčios tapatybė susilieja su visuotinumu. Daugelį amžių šioje institucijoje vyravo „Romos“ aspektas – griežtas pasmerkimas visiems, kurie prieštarauja katalikybės dogmoms. Visgi 1962–1965 m. Antrajame Vatikano susirinkime šis požiūris buvo pakeistas – imta siekti, kad katalikų bažnyčia būtų visų tikinčiųjų ir net visų žmonių motina. Įdomu, kad Romos katalikų bažnyčia sugeba suderinti šias prieštaringas dvejopos tapatybės puses – ji gali persekioti eretikus ir absorbuoti naujus judėjimus, smerkti kitas bažnyčias ir sakyti, kad visi esame broliai...
Taigi kas yra Romos katalikybė trumpai? Pasak dr. L. de Chirico, tai nukrypimas nuo biblinės krikščionybės. Katalikų bažnyčia sugėrė į save imperinę Romos ideologiją (net bažnyčios vadovas imtas vadinti taip, kaip kažkada vadinosi imperatoriai – pontifiku arba tiltų statytoju, tik šiuo atveju – ne per Tiberio upę, bet, tariamai, tarp žmonių ir Dievo), ėmė kištis į politiką, siekti turtų, kelti karus.
Katalikų bažnyčios tapatybės ženklais tapo sakramentai. Buvo priimta dogma (t. y. nediskutuotinas mokymo teiginys), kad Dievo malonė per sakramentus suteikiama katalikų bažnyčiai, o ši vienintelė turi galią ją „paskirstyti“. Bažnyčia pasivadino tarpininke tarp Dievo ir žmonių bei iškėlė savo aukščiau Šventojo Rašto. Visa tai prieštarauja evangeliniam požiūriui, kad Dievas leidžiasi pažįstamas Kristuje per Dvasią, ir tai yra dovana, kurios negalima užsitarnauti.
Tiesa, Romos katalikybė išlaiko tam tikrus reikšmingus krikščionybės elementus – Trejybės dogmą, tam tikrus moralės aspektus, tačiau dėl klaidingo požiūrio į tikėjimą, išgelbėjimą ir Šventąjį Raštą ji nutolo nuo biblinės krikščionybės ir tapo, visų pirma, istorine, politine, sakramentine institucija.
Antrosios sesijos tema: Roma ir Šventasis Raštas: katalikiško požiūrio ypatumai.
https://www.facebook.com/LietuvosEvangeliniuBaznyciuBendrija/videos/1171606487939093
https://www.youtube.com/watch?v=nc13WF2OSmU
Dažnai sakoma, kad katalikai ir evangelikai turi tą patį Šventąjį Raštą. Taip, Bibliją skaito, į ją gilinasi, ne tik evangelikai, bet ir katalikai, tarp kurių yra įdomių ir reikšmingų knygų autorių. Biblija skaitoma per mišias, minima pamoksluose, katalikų katekizme yra daugybė Šventojo Rašto citatų.
Tačiau kaip Biblija priimama katalikų bažnyčioje? Šis požiūris labai skiriasi nuo evangeliškojo, jam netgi būdingi tam tikri kraštutinumai. Tridento susirinkime (1545–1563 m.), nukreiptame prieš Reformaciją, žmonėms buvo uždrausta skaityti Šventąjį Raštą savo gimtąja kalba. Leista skaityti tik lotyniškąją Vulgatą ir tik kunigams. Taigi šimtmečius katalikybė formavimo žmonių religingumą remdamasis, visų pirma, paveikslais, vaizdais, o ne Šventojo Rašto pažinimu.
Nuo XIX a. pradžios iki XX a. vidurio katalikų bažnyčios požiūris į Bibliją keitėsi – popiežiai pripažino Bibliją istoriškai nepatikima, jos nagrinėjimui leido taikyti istorinį kritinį metodą. II-ajame Vatikano susirinkime buvo parengtas didelės apimties dokumentas Verbum Dei, kurio svarbiausia mintis ta, kad apreiškimas pasiekiamas per sakytinę tradiciją ir Šventąjį Raštą. Pateikti oficialų Šventojo Rašto aiškinimą gali Bažnyčios magisteriumas. Pati Biblija nelaikoma apreiškimu, bet priemone apreiškimui gauti, kuris ateina per Šventąjį Raštą, bet juo neapsiriboja. XX a. šią mintį pakartojo tuometis popiežius Benediktas XVI, kuris ją dar papildė teiginiu, kad Dievo žodis yra pirmesnis už Šventąjį Raštą ir jį pranoksta. Kitaip tariant, egzistuoja kažkoks papildomas „Dievo žodis“, kuris nėra Šventasis Raštas. Evangelikams bendraujant su katalikais, nuorodos į Šventąjį Raštą nelaikomos lemiamais argumentais. Tą patį 2021 m. Vatikane patvirtino Tarptautinė teologijos komisija – buvo teigiama, kad gyvas Dievo žodis negali būti apribotas užrašytu Šventuoju Raštu, ir tas „gyvasis“ Dievo žodis sutampa su katalikų bažnyčios mokymu.
Pranešėjas pateikė tokio „papildomo Dievo žodžio“ pavyzdžių. 1870 m. buvo priimta popiežiaus neklystamumo dogma, kuri teigia, kad popiežiaus oficialiai skelbiamas mokymas yra neklaidingas. Nors neklaidingais laikomi ne visi popiežiaus žodžiai, popiežiai jau yra paskelbę ne vieną dogmą, neturinčią absoliučiai jokio pagrindo Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, popiežius Pijus XII 1950 m. paskelbė Marijos ėmimo į dangų dogmą – teiginį, kad Marija buvo su kūnu ir siela paimta į dangiškojo Sūnaus prieglobstį. Ši dogma katalikams tapo privaloma. Iš tiesų, Marija paskutinį kartą paminima Apaštalų darbų antrame skyriuje, ji yra tiesiog Bažnyčios dalis, neturinti jokio išskirtinio vaidmens, neminima nei kur, nei kada ji mirė. Tačiau jau nuo IV a. buvo ankstyvosios tradicijos, kurios ragino melstis Marijai ir ją garbinti, ir žmonėms tai patiko.
Kiek anksčiau, 1850 m., buvo paskelbta tokia pati visiškai nepagrįsta Marijos nekalto prasidėjimo dogma, nors Šventasis Raštas sako, kad visi nusidėjo ir stokoja Dievo garbės. Gali būti, kad ateityje katalikų bažnyčia gali suformuoti dar vieną dogmą – kad Marija yra Atpirkėjo pagalbininkė. Taigi tam, kad katalikų bažnyčioje būtų įtvirtinta kokia nors esminė tikėjimo nuostata, Biblija nebūtina.
Dabartinis popiežius Pranciškus 2023 m. pasakė, kad Šventasis Raštas visuomet pavaldus bažnyčios aiškinimui. Galiausiai, Biblijos komisija pareiškė, kad Biblija neklysta tik tose vietose, kur kalbama apie išgelbėjimą, o ten, kur rašoma apie istoriją, visuomenę, stebuklus, ji nepatikima. Visa tai prieštarauja esminiam evangelikų mokymui, kad visas Raštas yra Dievo įkvėptas (2 Tim 3, 16), o visus balsus, girdimus bažnyčioje, reikia vertinti pagal Šventojo Rašto autoritetą.
Trečiojoje sesijoje, kurios tema Romos teologija: tie patys žodžiai, skirtingi pasauliai, dr. L. de Chirico aptarė tai, kaip svarbias teologines sąvokas aiškina evangelikai ir Romos katalikai.
https://www.facebook.com/LietuvosEvangeliniuBaznyciuBendrija/videos/1206136917707509?notif_id=1741434639820798¬if_t=feedback_reaction_generic&ref=notif
https://www.youtube.com/watch?v=9as-fU6Nb3k
Nors yra sąvokų, pavyzdžiui, transsubstanciacija (katalikų teologijos sąvoka, kuri apibūdina duonos ir vyno esmės virsmą į Kristaus kūną ir kraują Eucharistijos metu), kurios būdingos tik katalikybei, tačiau apskritai apie 90 proc. sąvokų katalikams ir evangelikams bendros, tačiau jų esmė neretai suprantama visiškai kitaip. Frazė „žaisti futbolą“ Europoje ir Amerikoje skamba taip pat, tačiau reiškia visiškai kitokį žaidimą. Tą patį galima pasakyti ir apie tokias svarbias teologines sąvokas, kaip nukryžiavimas, nuodėmė, malonė ir kt.
Štai po Antrojo Vatikano susirinkimo Romos katalikų bažnyčia ėmė plačiau vartoti sąvoką atsivertimas, nors iki tol šis žodis katalikų žodyne buvo retas. Evangelikams „atsivertimas“ reiškia savo gyvenimo atidavimą Kristui ir nusigręžimą nuo nuodėmės, kuris nutinka iš Dievo malonės. Katalikybėje „atsivertimas“ apima ilgą procesą, per kurį katalikui teikiami sakramentai.
Kita sąvoka – išteisinimas. Ji buvo karštų diskusijų objektas vykstant XVI a. Reformacijai iki pat Tridento susirinkimo, kurio dokumentuose irgi yra minima. Liuteris, o vėliau ir evangelikai, suprato išteisinimą kaip ateinantį tiesiogiai iš Dievo ir dėl kurio nusidėjėlis visiškai išteisinamas tikėjimu į Jėzų Kristų vieną kartą ir visam laikui. Tridento susirinkimas išteisinimą suprato kaip ilgą procesą, besitęsiantį visą krikščionio gyvenimą, kuris prasideda nuo krikšto sakramento ir baigiasi mirties akimirką. Katalikas turi išteisinimo viltį, tačiau nėra tuo tikras. Be to, išteisinimas gali „silpnėti“, jeigu katalikas atsisakys sakramentų ir nebedarys gerų darbų. Taigi, pasak Romos katalikų bažnyčios, šis procesas priklauso ne nuo tobulos Jėzaus aukos, bet nuo daugybės veiksnių, o Jėzaus darbas – tik vienas iš jų.
Dar viena sąvoka – misija. 2013 m. popiežius Pranciškus pasirašė dokumentą, kuriuo bažnyčia buvo kviečiama misionieriškam atsivertimui. Tačiau misijos sąvoka šiuo atveju neatitinka Didžiojo paliepimo – laimėti Kristui visų tautų žmones. Evangelikams misija yra skelbti Gerąją Naujieną pasauliui, siekiant, kad žmonės atgailautų ir priimtų Jėzų. Popiežius ir katalikų vadovybė šią sąvoką supranta visiškai kitaip – tai tiesiog bendrauti, ieškoti bendrumų ir tuo džiaugtis. Taip gimsta religinė katalikų vienybė su musulmonais, judėjais, netgi politeistinių religijų išpažinėjais ir agnostikais.
Nuodėmė pagal katalikų bažnyčios mokymą (tiek tradicinį, tiek dabartinį) prilyginama silpnumui ar tam tikram ribotumui, su kuriuo, iš esmės, galima gyventi, o Evangelija – tik nedidelė pagalba, tarsi vaistai, kurie padeda šiek tiek geriau jaustis. Katalikų bažnyčia nesiryžta pasakyti, jog mes esam mirę savo nuodėmėse ir mums reikia Dievo malonės, kad Jis mus atgaivintų, prikeltų iš numirusiųjų. Kita vertus, evangelikai tiki, kad tik Dievas per Kristų gali prikelti nuodėmėse mirusį žmogų – o mes savo veiksmais savęs iš dvasinės mirties prikelti negalime.
Nukryžiavimas evangelikams yra centrinis išgelbėjimo įvykis, vienintelis istorijoje, po kurio bažnyčiai buvo duota Šventoji Dvasia. Tačiau katalikai laikosi kitokios nuomonės – jie mano, kad nukryžiavimas pakartojamas kiekvieną kartą per mišias, kai kunigas pašventina ostiją, ir Kristaus aukos privalumai pasiekiami tik tiems, kurie tą ostiją valgo. Taigi istorinis įvykis – nukryžiavimas – katalikų bažnyčios požiūriu bus naudingas tikintiesiems tik tada, jei bus atkartotas kunigo pagal Romos katalikų bažnyčios apeigas.
Paskutinės sesijos metu buvo aptariama tema Roma ir ekumeninis judėjimas: kodėl vienybė tokia patraukli?
https://www.facebook.com/LietuvosEvangeliniuBaznyciuBendrija/videos/524085666985395/?notif_id=1741440884583297¬if_t=feedback_reaction_generic&ref=notif
Šiandienėje kultūroje „vienybė“ yra labai priimtina sąvoka – niekas nenori jai prieštarauti. Tačiau viena yra sakyti, kita – suprasti, ką tai reiškia. Kaip vienybę vertina Romos katalikų bažnyčia? Galima daryti gana aiškią atskirtį tarp požiūrių į vienybę iki Antrojo Vatikano susirinkimo ir po jo. Prieš minėtą susirinkimą, kelis šimtmečius vyravo požiūris, kad vienybė egzistuoja tik katalikų bažnyčios viduje, o esantiems už jos ribų ši sąvoka netaikoma. .
Antrajame Vatikano susirinkime pradėta kalbėti apie skirtingus vienybės lygmenis – tobulą ir netobulą vienybę, kurie priklauso nuo požiūrio į Romos katalikų bažnyčią. Pavyzdžiui, evangelikai, kurie anksčiau buvo laikomi „svetimais“, dabar imti vadinti „nutolusiais broliais“, taigi jie nebelaikomi priešais. Roma apie evangelikus ėmė kalbėti kaip apie tuos, kuriuos reikia susigrąžinti. Tokio požiūrio laikomasi iki šiol.
Įvyko labai reikšmingas pokytis. Šiandien Romos katalikų bažnyčia vadina save „vienybės sakramentu tarp Dievo ir žmonijos“. Ji teigia, kad jau bendrauja su Dievu per magisteriumą, sakramentus ir kt., taigi dabar turi perduoti tai žmonijai. Apie vienybę imta mąstyti kaip apie Saulės sistemą – vienos planetos yra arčiau Saulės, kitos toliau, nuo to priklauso jų šilumos ir šviesos lygis. Katalikų bažnyčioje per sakramentus Dievo malonė gali būti patiriama tobuliausiu laipsniu, o kiti gauna tam tikrą menkesnį malonės saiką. Judėjai laikomi vyresniaisiais broliais, kurie turi tikėjimo pagrindą iki Jėzaus. Teigiama, kad musulmonai taip pat garbina vieną Dievą, ir jeigu jie norėtų patirti daugiau malonės, turėtų ateiti į katalikų bažnyčią ir per sakramentus ją gauti. Bet jeigu jie patenkinti ten, kur jie yra, gali likti, nes malonės jiems pakanka. Pasak dabartinių Romos katalikybės nuostatų, malonė veikia ir kitose religijose, netgi politeistinėse, jei tik žmonės mąsto apie transcendentinę būtį. Apie tą patį „centrą“ sukasi netgi ateistai, kurie yra atmetę tikėjimą, Dievą ir malonę, tačiau gyvenime yra geri žmonės. Katalikų teologijoje netgi egzistuoja požiūris, kad egzistuoja anoniminiai krikščionys – žmonės, kurie nežino, kad yra tikintieji ir net nenori tokie būti, tačiau gali būti išgelbėti tik dėl to, kad yra moralūs žmonės. Taigi katalikybės modelyje nebelieka vietos esminiam Evangelijos raginimui – atgailauti ir tikėti tam, kad būtum išgelbėtas.
Nepaisant tokio plataus požiūrio, Romos katalikų bažnyčios teologija nėra liberali. Liberalioji teologija sakytų „nesvarbu, kuo tiki“, o katalikų – tam pritartų ir dar papildytų, kad jei nori visiškos pilnatvės ir malonės, turi jungtis prie katalikų bažnyčios.
Kaip tokią vienybę turėtų vertinti evangelikai? Galima kalbėtis su Romos katalikais ir daryti bendrus dalykus, bendrauti su jais, tačiau tai nėra vienybė. Kai kuriais klausimais, visuomeniniais, socialiniais, evangelikų ir katalikų požiūris gali sutapti. Tačiau vienybėje esame tik su atgimusiais krikščionimis, ir tuo mūsų požiūris skiriasi. Mes galime darbuotis prie bendrų socialinių projektų, tačiau tai neturėtų būti Evangelijos tarnystė.
II–IV sesijų pabaigoje svečias išsamiai atsakė į įvairius seminaro dalyvių klausimus: apie apokrifines knygas, skaistyklą, žegnojimąsi, atvaizdų garbinimą ir kt.
Dėkojame dr. Leonardo de Chirico ir seminaro rengėjams už tokį išsamų, kartais aštrų, bet mūsų bažnyčiose itin reikalingą mokymą nelengva tema, kad kalbėdami tiesą su meile, augtume viskuo į Jį, kuris yra galva, – Kristus (Ef 4, 15).
Visą seminarą galima peržiūrėti Vilniaus evangelinės bažnyčios „Facebook“ puslapyje ir „Youtube“ kanale.