Pirmasis amžius. Izraelio žemėje prasidėjo iki tol nematyti įvykiai. Į senovės pranašus panašus pamokslininkas skelbė atgailos krikštą, ir pas jį ėjo minios žmonių. Savo misiją jis įvardijo pranašo Izaijo žodžiais: Aš – „dykumoje šaukiančiojo balsas: „Ištiesinkite Viešpačiui kelią!“ (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 23 eilutė). Tai buvo Jonas Krikštytojas. Pamatęs Jėzų iš Nazareto, jis pasakė neįsivaizduojamai reikšmingą tiesą: Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! (ten pat, 29 eilutė). Dauguma krikščionių žino šiuos Jono Krikštytojo žodžius, tačiau ne visi supranta, kad tai sakydamas Jonas paskelbė Senojo Testamento tarnystės Dievui pabaigą. Nuo Mozės laikų tarnavimas Kūrėjui vyko Jo nustatyta tvarka šventykloje, kur už nuodėmes buvo aukojami gyvuliai. Tačiau Jėzaus atėjimu pats Kūrėjas užbaigė tą laiką, ir Jonas Krikštytojas buvo pranašas, kuris tai paskelbė.
Jėzus Kristus kalbėjo minioms apie Joną Krikštytoją: Jis yra tas, apie kurį parašyta: „Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties Tau kelią.“ Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias Dangaus karalystėje didesnis už jį (Evangelijos pagal Matą 11 skyriaus 10–11 eilutės).
Jonas – didžiausias Senojo Testamento pranašas, nes jis ruošė izraelitus Kristaus atėjimui, ir jam labai aiškiai buvo apreikšta Viešpaties misija – tapti auka už visų žmonių nuodėmes.
Kai Jėzus kalbėjo apie Joną, kaip didžiausią iš pranašų, Jis pasakė kažką nesuvokiamo apie mažiausius Dangaus karalystėje: jie didesni už Joną Krikštytoją. Kaip turėtume suprasti tokius Kristaus žodžius? Apie ką Viešpats kalba? Kodėl net pats mažiausias Dangaus karalystėje didesnis už didžiausią iš pranašų?
Šių Jėzaus žodžių prasmę atskleidžia apaštalas Paulius, rašydamas patikėjusiems Evangelija: Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais dėl jūsų ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno – Bažnyčios. Jos tarnu aš tapau Dievo patvarkymu, kuris duotas man dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį, – tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti tautoms: būtent Kristus jumyse – šlovės viltis (Apaštalo Pauliaus Laiško kolosiečiams 1 skyriaus 24–27 eilutės).