Noriu pasidalinti tokiu paradoksaliu jausmu, kuris kartais gali aplankyti bažnyčioje. Tai vienišumo, ir atmetimo jausmas. Paradoksaliu tą jausmą vadinu todėl, kad per daugiau nei dvidešimt metų įsitikinau, jog patys šilčiausi žmonės yra būtent Dievui atsidavę krikščionys.Ir jei jų tarpe pasijuntu vienišu ar atmestu, tai, mano galva, išties paradoksalu. Dar pridursiu, kad gal ir yra žmonių, kuriems atmetimo jausmo tiesiog nebūna - o jei kas aiškiai juos ir baksnoja, kaip nepageidaujamus, jiems tai vis tiek „kaip nuo žąsies vanduo“. Aš daugiau kalbėsiu apie save ir tuos, kurie tų „žąsies plunksnų“ neturi...
Pirmą kartą šią frazę, kad ir minioje gali jaustis vienišu išgirdau iš savo tėvo. Prisimenu įspūdį, kurį man padarė šis posakis - negalėjau atsistebėti posakio taiklumu. Ir tikrai, turiu pripažinti, kad net ir bažnyčioje, kur, regis, tave supa tau besišypsantys veidai, kur žmonės tave tikrai pažįsta ir būtinai už tave pasimelstų, jei tik jų paprašytum, imi staiga ir taip va netikėtai pačiam sau pasijunti vienišu... Paskui pasirodo, jog tai buvo tik tamsos tavo sieloje prieangis, slenkstis, nes eini toliau, ir... išgyveni atmetimą. Tau atrodo, kad esi nereikalingas bažnyčioje. Kad niekam tavęs nereikia. Gal ir su džiaugsmu kas priimtų tavo siūlomą pagalbą, bet staiga širdį gali suvarstyti jausmas, kad tu niekam neįdomus... O kartais, jei jau turi atsakomybių, gali pasirodyti, kad niekam nereikia tavo pagalbos, darbų, tavo uolumo. Ypač, jei kažkas nepasiseka, jei kažką padarei ne taip, kaip tikėjosi kiti, o gal vyresnieji, tuomet, žiūrėk, apima tokie skausmingi spazmai, kad nebežinai kur dėtis...
Ir ką daryti tokiais atvejais?
Niekada nemaniau, kad man tokia gali būti svarbi kitų žmonių nuomonė, jų požiūris, santykis į mane. O dabar suprantu, kad tas požiūris (tikrai ne visų žmonių, o man svarbių) gali sunaikinti mane... Oi ne, per stipriai pasakyta. Bet kai kuriuos, deja, gali. Tačiau norėčiau patikslinti - gal vis tik ne kitų požiūris mus gniuždo, o mūsų neteisingai suvoktas kitų požiūris į mus. Aš tiesiog stebiuosi, brangioji, kokie mes, žmonės, vis tik pažeidžiami esame... Ne tas žodis mūsų atžvilgiu, ne ta frazė, ne tas žvilgsnis, ir gali sėdėti apsikabinęs servetėlių dėžutę, ir raudoti „krokodilo ašaromis“ (visai kaip vaikas, grįžęs namo su dvejetu..)... Nors gal ir neverki, bet širdis kraujuoja... Gali pasirodyti, jog vienu sakiniu ar vienu kažkieno veiksmu nubrauktas visas tavo tikėjimo kelias (arba visos tavo pastangos padaryti vieną ar kitą darbą)... Stovi, rodos, toks apnuogintas, toks lyg tas plėšikų sudorotas, ir nesąmoningai imi laukti gerojo samariečio apsilankymo. Lauki paguodos, broliško palaikymo. Net jei supranti, kad tu pats kaltas dėl to, kas įvyko, net jei supranti, kad negatyvus tavo veiksmų vertinimas turi pagrindą ir kad tarsi tu pats įsileidai „plėšikus“ į savo sielą, kurie „sumušė“ tavo pasitikėjimą Dievu bei suvokimą, kad esi mylimas ir brangus, - vis tiek jautiesi blogai ir nežinai, kaip išsiveržti iš netikėtai atsivėrusių spąstų... (Be abejo, tokiais atvejais labai svarbu kažkam atsiverti - nors gali būti gėda atverti savo jausmus ir būseną, kartais, manau, tiesiog būtina ryžtis ir su kažkuo apie tai kas nutiko atvirai pasikalbėti bei pasimelsti).
Kodėl Apvaizda leidžia tokiems atvejams vykti?
Manau, jei mes išgyvename atmetimą, tai ženklas, jog turime kažko išmokti. Pirmiausia, išmokti ne iš kitų reikalauti tinkamo žodžio, tinkamo dėmesio, tinkamos frazės ir panašiai - bet išmokti... taip labai nesusireikšminti. Deja, atmetimo jausmas turi ir kitą lazdos pusę - jis liudija, jog mes kažkur kažko per daug tikimės, o tikimės per daug galbūt būtent todėl, kad per daug save įvertinome, iškėlėme savo pačių akyse... Štai psalmininkas sako: tramdžiau savo sielą, lyg nujunkytą kūdikį.... Galbūt išgyvenant atmetimą pats metas pagalvoti apie tai, kad iš tikro esame mažiausi iš mažiausiųjų, ir jei kažkas neparodė mums tinkamo dėmesio, vadinasi, gal taip reikėjo? Gal tai man pamoka suprasti, kaip kartais gali jaustis žmogus šalia manęs? O gal tai pats metas pagalvoti apie tai, ar mes patys parodome tinkamą dėmesį kitiems? Ar mes tikrai kiekvieną kartą pastebėjome silpnesnį už save? Sąžiningumas, savikritika apsaugo nuo negatyviai perdėto kitų vertinimo ir kritikos... Kita pamoka, kurią, manau, svarbu tokiais atvejais išmokti - taip, kartais mes galime būti netinkami, ir mūsų darbai gali būti netinkami. Tai natūralu, žmogiška. Žinoma, niekas dėl to neatstumia, bet kaip dažnai mes savo netinkamą elgesį, netinkamai atliktus darbus tapatiname su savimi pačiais ir galvojame - jei netinkamas, pavyzdžiui, mano straipsnis, tai, vadinasi, netinkamas ir aš šiai bendruomenei. Netiesa. Jei mokysies, jei būsi nuolankus su tuo netinkamu straipsniu, vieną dieną parašysi tinkamą, o jį parašęs būsi patobulėjęs ir tu pats... O jei neparašysi to „nelaimingo“ straipsnio, tai irgi visai nereiškia, kad tu nepageidaujamas! (Kokia nelaimė tik dėl vieno žmogaus (ne)gebėjimo spręsti apie žmogų...).
Ir štai, mano galva, dar vienas svarbus dalykas. Nuolat matyti savo Viešpatį - žinoma, mes regime Jį tikėjimu, regime širdies akimis - tai yra tikime, kad Jis viešpatauja Kristaus kūne. Ir jei mes susiduriame su kitų Kristaus kūno narių netobulumu, svarbu suprasti, jog susidūrėme pirmiausiai su savo pačių netobulumu - negebėjimu priimti kito silpnumą arba kito stiprybę - va va, jei ir išmokstame priimti kito silpnumą, ne visuomet gebame priimti kito stiprybę. Tai yra kito pranašumą. Arba apsimetame, kad nematome to pranašumo, arba nenorime jo matyti. O tuo tarpu mūsų skirtybėse - silpnumuose ir stiprybėse - mes galime taip nuostabiai papildyti vieni kitus!
Taigi, jei išgyvenu atmetimą, užduodu sau klausimą - kodėl aš jį išgyvenu? Ko pati tikiuosi? Ar tai mano lūkesčiai neišsipildė? Gal aš slapčiomis troškau kažko daugiau? Gal norėjau ne tik straipsnius rašyti, bet ir knygą išleisti? Gal norėjau ne tik giesmes giedoti, bet ir pamokslauti? Gal svajojau ne tik pamokslauti, bet ir ganytoja būti? Kas atsitiko, kodėl man atrodo, kad esu nereikalinga? Ar Viešpats nenumirė už mane, ar nepaaukojo savo gyvybės už mane? Ar įsileisdama atmetimo jausmą aš nepaniekinu Jo aukos už mane?
Turiu sau aiškiai pasakyti - tai melas. Melas yra tai, kad esu nereikalinga bažnyčioje. Tiesa yra tai, kad Viešpats mane čia atvedė, bet kartais, Jis, galbūt, mane prašo pasėdėti ant „atsarginių“ suolelio ir palaikyti tuos, kurie žaidžia aikštelėje? Ne tam, kad pasyviai stebėčiau, o kad pailsėčiau ir būtinai palaikyčiau kitus. O gal ir tam, kad tiesiog išmokčiau būti su savo Viešpačiu, atrasčiau bendrystės su Kristumi džiaugsmą atidėjus visus „Mortos puodus“? O kartais, kai manau, kad galiu daugiau nei darau šiandien, galbūt Jis nori subrandinti manyje romumą ir pagydyti nuo susireikšminimo? O kartais, kai manau, kad daugiau negaliu daryti to, ką darau šiandien, reikia brandinti savy ištvermę ir kantrybę? O gal, jei manau, kad esu netinkama daryti tai, ką darau, tiesiog nusižeminti ir pripažinti, kad nesu tik stipri, bet ir turiu silpnumų, ir šie silpnumai man liudija, jog man reikalingi kiti, jog pati viena niekuomet nepadarysiu to, ką galiu padaryti būdama su kitais komandoje? Mes nepašaukti būti vienui vieni, nors taip, kiekvienas turime „savas“ „getsemanes“, ir niekas jų už mus nepraeis...
Beje, apaštalas Paulius sako, jog tramdo savo kūną, kad tarnaudamas kitiems, pats netaptų atmestinas - tad, taip, mes galime tapti atmestini, tačiau, žiūrėk, ir čia atsiveria Dievo malonė, surenkanti visus sūnus palaidūnus kaip višta viščiukus po savo sparnais... Viešpats paaukojo save, kad visuomet galėtume pas Jį sugrįžti, kad net ir paskutinę gyvenimo akimirką turėtume galimybę atgailauti... Bet ar sūnus palaidūnas neišgyveno atmetimo? Juk grįždamas nuvertino save iki samdinio... tačiau tai nebuvo blogai. Būtų kur kas baisiau, jei jis mąstytų, jog yra vertas dabar paties geriausio rūbo... Taigi, regis, ne visuomet atmetimo jausmas toks jau blogas... Ypač, jei jį išgyvename atgailaudami - mes galime išgyventi savo pačių netinkamumą, tačiau taip pat matyti kitą „medalio pusę“ - Viešpats nepriima mūsų dėl mūsų darbų, bet dėl savo malonės.
Ak, tiesa. Kartais ateina “atmetimas į ateitį” - „kada nors būsiu netinkama, ir mane išmes“, - girdėjau sakant vieną žmogų. Palauk. Kas išmes? Ir kas per išsireiškimai: „mane išmes“, lyg kažkas tik tuo ir užsiimtų - „pirktų“ ir „išmestų“ ... Nejau bažnyčia yra vieta, kur žmonės „įgyjami“ ir „išmetami“? Jokiais būdais.
O kitą vertus, prisiminkime Juozapo istoriją (Senajame Testamente) - broliai išties jį išmetė. Tiksliau pardavė, ir tai buvo dar baisiau. Nes už išmetimą jie negautų nieko, o štai pardavę dar ir sau gerą daiktą galėjo įsigyti. Bet štai ką pasakė Juozapas po daugelio metų - „tai Dievas...“. Ir tai jis pasakė ne apie didelių derlių kalbėdamas, o apie brolių atmetimą, apie tai, kai broliai jį pardavė į Egiptą. Juozapas tarė - tai Dievas... Jis matė, kad už šios skaudžios patirties „slėpėsi“ pats Viešpats. Nes Viešpats buvo numatęs didingus darbus Juozapui, tik toji didelė ateitis taip netikėtai vingiavo per skausmingus atmetimo slėnius... Juozapo patirtis rodo, kad retsykiais atmetimas yra visai ne melas, o realybė. Tačiau, jei romiai šią realybę priimsi, jei priimsi tai kaip Dievo dovaną savo kely - iš tikro regėsi Dievo šlovę. Juozapas labai mylėjo savo brolius - taip labai, kad juos pamatęs po daugelio metų, pravirko... Jo meilė buvo tikra. Jis nedegė troškimu atkeršyti, parodyti jiems „kur vėžiai žiemoja“. Kitą vertus, ir jo broliams buvo reikalingos savos pamokos - ir Viešpats visiems tų pamokų parūpina, tikrai.
Mūsų Viešpats taip pat išgyveno atmetimą. „Savieji jo nepriėmė“ - skaitome Rašte. Tai buvo netikėjimo ir savanaudiškų siekių įtakotas atmetimas, kurį, manau, patiriame plačiajame pasaulyje ir mes, būdami krikščionimis. Ar būdami evangelikais kur vyrauja katalikybė. Kaip kad liudijo Raseinių bažnyčios pastorė - sako, būti ne kataliku savo mieste reik didelės drąsos. Kodėl? Nes žmonės „kitatikius“ atmeta. (Esu tikra, kad neatmestų, jei tikrai Viešpatį mylėtų - su tokiais katalikais tenka pabendrauti, ir tikrai iš tokių nepatiriu jokio atmetimo).
Tikiu, kad vienu atveju atmetimo jausmas yra melas, o kitu atveju, jei tikrai kažkas tavęs nepriima, atmeta - tai gali būti geros susimąstymo pamokos, pamokos, vedančios per savikritiką, romumą, o dar kitu atveju tos pamokos gali virsti raudomis už netikinčius ar tik prietaringai religingus žmones, kurių širdys skendi tamsoje. Pastorosios pamokos yra didelis išmėginimas mūsų tikėjimui, kaip beje, ir tos, apie kurias kalbu laiško pradžioje - atmetimą galime patirti ir tarp savųjų, ir neretai tai skausmingiau, nei atmetimas iš „svetimųjų“. Tikiu, kad bet kokia patirtis gali tapti mums naudinga, jei žvelgsime į Viešpatį ir leisime Jam keisti mus, o ne patys stengsimės pakeisti kitus... Juk mylintiems Dievą viskas išeina į gera, sako apaštalas Paulius. Viskas!
Mums visiems reikalingos, tos pamokos. Kad širdys mūsų būtų platesnės, gilesnės, šviesesnės... Kad Kristaus kūne būtų daugiau šviesos ir tiesos, nes toji tiesa sklinda ir per mūsų pakeistas širdis.
Tavo draugė