Vienas Jėzaus Kristaus amžininkas vardu Zachiejus labai norėjo pamatyti, kas Jis toks yra. Zachiejus buvo muitininkų viršininkas ir turtuolis. Kodėl jis to norėjo, galima tik spėlioti.
Izraelis tuomet buvo okupuotas Romos imperijos. Okupacinė valdžia iš vietinių gyventojų samdė muitininkus. Šie ne tik rinko mokesčius nekenčiamai Romos valdžiai, bet ir patys pelnėsi iš savo tautiečių, imdami daugiau negu nustatyta.
Muitininkai nepasižymėjo empatija bei širdies minkštumu. Tautiečių panieka žadino juose panašų atsaką. Galima nuspėti, jog kiekvienas iš jų turėjo kokį nors vidinį pasiteisinimą, kodėl jis taip elgiasi. Saugomi romėnų, muitininkai jautėsi sąlyginai saugūs.
Tačiau tuo metu, kai Jėzus Izraelyje skelbė, kad prisiartino Dievo karalystė, žmonės tikėjosi, jog labai greitai bus išvaduoti iš okupacinės valdžios. Viena iš priežasčių, kodėl Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų, galėjo būti kaimynų grasinimai, jog tuojau baigsis Romos okupacija, ateis teisinga Dievo valdžia, ir jo turtai jam nebepadės. Įmanoma, kad jis buvo girdėjęs gerų žodžių apie Jėzų iš kitų muitininkų. Aišku viena, kad tautoje esant tokiems lūkesčiams jo padėtis atrodė labai nesaugi. Zachiejaus sieloje kaip tamsiame kambaryje su užtrauktomis savisaugos užuolaidomis tvyrojo netikrumas ir baimė.
Ir štai – tas, apie kurio būsiančią valdžią kalba žmonės, apsuptas minios eina per Zachiejaus miestą. Ką daryti? Zachiejus mažo ūgio, o per minią brautis baisu, nes kas nors iš kovotojų už tautos laisvę minioje gali padurti parsidavėlį.
Zachiejus tikrai norėjo pamatyti Jėzų. Jei nesaugu brautis per minią, yra kitas, gal turtuoliui ir nederantis būdas – jis pabėgėjo į priekį ta kryptimi, kuria judėjo visa eisena, ir įlipo į medį. Kai Jėzus priėjo prie tos vietos, Jis pakėlė akis į medyje sėdintį žmogelį ir tarė: Zachiejau, greit lipk žemyn! Nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose (Evangelijos pagal Luką 19 skyriaus 5 eilutė).
Užuolaida prasiskleidė ir tamsią sielą apšvietė dieviška šviesa. Zachiejus skubiai nulipo, su džiaugsmu priėmė Jėzų ir prabilo: Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai (ten pat, 8 eilutė).