Tai buvo paskutinės savaitės iki Jėzaus Kristaus nukryžiavimo. Jis, lydimas pasekėjų, ėjo į Jeruzalę, žinodamas, kad Jo laukia mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas iš mirusiųjų.
Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: „Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų. Jis bus atiduotas pagonims, išjuoktas, paniekintas ir apspjaudytas. Tie nuplaks Jį ir nužudys, bet trečią dieną Jis prisikels.“ Tačiau jie nieko nesuprato; tų žodžių prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma (Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus 31–34 eilutės).
Svarbiausias žmonijos istorijos įvykis – Dievo Sūnaus mirtis už žmonijos nuodėmes ir prisikėlimas iš mirusiųjų, kurį skelbė Senojo Testamento pranašai, turėjo įvykti labai greitai, bet niekas iš buvusių su Jėzumi to nesuprato. Tikroji Evangelijos prasmė buvo paslėpta nuo jų akių.
Kodėl net artimiausi Jėzaus mokiniai – dvylika apaštalų – nesuvokė savo Mokytojo žodžių ir Senojo Testamento pranašų ištarmių, kurias girdėjo skaitant sinagogose nuo vaikystės?
Jie vis dar tikėjosi tuojau įvyksiančio Izraelio išlaisvinimo iš romėnų okupacijos ir nesuprato tikrosios Kristaus atėjimo priežasties. Jie galvojo, kad Jėzus, veikiant antgamtinei Kūrėjo jėgai, atneš politinę Izraelio nepriklausomybę ir įtvirtins dievišką tvarką.
Dažnai ir su mumis atsitinka kažkas panašaus. Mes girdime bei skaitome žinią apie Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą, bet vertiname ją kaip žinomą religinį pasakojimą, nesuvokdami, kaip ir apaštalai anuomet, jog tas įvykis, jeigu juo patikime, iš esmės keičia visą mūsų gyvenimą. Tai didingas Kūrėjo sumanymas išvaduoti mus iš melo vergystės. Pasirodo, kito būdo nėra.
Negi iš tiesų reikėjo tokios didelės aukos, kad būtų įmanoma sutaikyti mus su Kūrėju? Jeigu būtų koks nors kitas būdas panaikinti mūsų nuodėmes, Dievas Sūnus niekada nebūtų tapęs žmogumi ir paaukojęs save mirdamas ant kryžiaus.
Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir buvo prikeltas. <...> Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis (Kūrėjas) padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 15 ir 21 eilutės).