Oras toks, kad šeimininkas šuns į kiemą nevestų. Kadangi aš šuns neturiu, tai laukan išėjau pati - ištempiau save, kaip koks baronas Miunhauzenas. Į lietų... Žengiau kelis žingsnius ir sustojau - taigi lyja. Lietaus lašai krinta, kapsi, teka, teška, rieda mano veidu... Nusišypsau. Ech, kartais gailiuosi, kad jau esu suaugusi, privalau būti rimta, viską žinanti bei suprantanti. O taip norisi pasiausti, padūkti kaip mažai mergaitei, kuriai šiuo metu rūpi tik lietus ir balos!
Lietus ėmė lyti smarkiau - na, tegul lyja, tegul lašai kapsi sau, juk gera! Lietus taip reikalingas žemei, gėlei, žmogui, jis atgaivina, nuprausia, kad vėl taptum švarus ir tyras…
Man lietus - tai tarsi kažkas nepaprasto, nuostabaus ir nesuprantamo, bet gyvybiškai reikalingo, tai kaip Dievo meilė, kuri apgaubia, atgaivina, nuplauna visą purvą, kuriuo būni apkibęs, susitepęs. Nuplauna, jei tik to nori, tiki ir trokšti to, taip, kaip išdžiūvusi, suskeldėjusi dykumos žemė, trokštanti vandens. Vienintelė sąlyga - tikėti, kad Jis GALI IR NORI PADĖTI, jei ir tu to nori...
Taip bemąstydama ir besitaškydama balose, net nepajaučiau, kaip priėjau prie Neries... Ėjau paupiu, mėnulio šviesa atsispindėjo, žaidė vandenyje, mirguliavo, aš net stabtelėjau pakerėta to grožio... Dieve, kaip gražu! Tu nuostabus Kūrėjas, kaip viskas kerinčiai atrodo... Pakerėta to grožio nejučia paėjau į priekį vandens link, jau lyg ir norėtųsi žengti į vandenį - juk ten taip gražu! Viešpatie, atleisk, aš dar nesu tokia stipri tikėjime, kad eičiau taip, kaip Tu per vandenį... Atleisk, suabejojau Tavim... Bet vieno, prašau, padėk man, išmokyk mane pasitikėti Tavimi, ir čia, likusią ant kranto. Vesk mane, laikyki už rankos ir nepaleiski... Be Tavęs aš nieko negaliu, nesuvokiu ir nesuprantu - tik būdama su Tavimi galiu ir noriu gyventi! Tik Tavyje širdis nurimsta...
Stovėjau, lūpos judėjo, širdis šaukėsi Jo - lijo lietus... Ašaros riedėjo skruostais, bet buvo be galo gera, jaučiau, kaip širdis prisipildė ramybės, kuri apgaubė mane visą... Nurimau. Akys pamatė šakas, kurios buvo apkibusios lietaus lašeliais, jie gaudė mėnulio šviesą ir ėmė spindėti tarsi brangakmeniai... Lyg mano mintys, apšviestos Tavo žodžio šviesos.
Ištiesiau rankas, papurčiau šakas, lašeliai vienas po kito nukrito į žemę...Vaikštinėjau nuo medelio prie medelio ir liečiau šakas, o nuo jų, kaip perliukai krito ir krito lietaus lašeliai... Kaip gražu! Viešpatie, koks Tu nuostabus, Tu moki, žinai, kaip mane paguosti, nuraminti... Visuomet laukiu lietaus. Tavo lietaus, Viešpatie.
Nuotrauka A. Umbrasienės