Vieną vasaros popietę įbėgęs į namus šešerių metų sūnus, degančiomis akimis ir labai susijaudinęs, mane kvietė: „Tėti, tėti! Ateik, ateik pažiūrėti – dabar! Paskubėk, nepraleisk kai ko svarbaus!“
Abu nuskubėjome į svetainę, prie didelio lango į kiemą, kuris buvo mėgstamiausias visuose namuose. Mano sūnus kažko atkakliai ieškojo viename iš medžių ir staiga pamatė: „Tėti, žiūrėk! Ten! Ar matai? Matai?“ Pamačiau ir aš. Viename iš aukščiausių mūsų medžių, maždaug 7 m aukštyje, patogiai įsitaisęs ant šakos sėdėjo meškėnas. Matėme jo nugarą.
Iškart supratome, kad tai meškėnas – jis buvo per didelis, kad būtų voverė, per mažas, kad būtų lokys, per daug storas ir pūkuotas, kad būtų paukštis. Stovėjome susijaudinę ir stebėjome tą nugarą – laukėme, kol gyvūnas pradės ėsti, lipti, nukris ar tiesiog pasikasys. Ir jis pajudėjo. Jo uodega nuslydo žemyn, ir mes išvydome tas „firmines“ juodas ir pilkas juosteles. „Tėti, jo uodega! Tai tikrai meškėnas!“
Žiūrėdamas į sūnaus akis – o jos tiesiog žaižaravo! – išvydau išmintį, kurią kadaise turėjau ir kurią dabar kartais sunkiai prisimenu. Tą akimirką jis buvo mano mokytojas, o aš – jo sūnus.
Monotonija ar kūrybiškumas?
Tokiems „subrendusiems“ kaip aš meškėnai sukelia nepatogumų: meškėnai statosi namus po prieangiais ir lipa į kaminus. Jie nuplėšia skardas ir išdaužo skyles sienose. Vos juos išvydę, griebiamės telefono – esame pasiruošę sumokėti, kad kas nors atvyktų ir juos sugautų. Ir jei tik įmanoma, per vieną darbo dieną.
Visai kitaip meškėną mato vaikai. Kai jie išvysta meškėną, jiems tai gali būti ir triceratopsas (augalėdis dinozauras, red. past.). Vaikai nemato problemų; jie mato įdomybes! Jie užduoda klausimus (daug klausimų!): Iš kur tos juostelės? Kodėl jis dieną miega? Ar jis turi draugų? Ar galiu jį paglostyti? Mes matome bėdą, o jie mato grožį. Mes matome monotoniją, o jie – kūrybiškumą. Mes matome nepatogumus, o jie mato nuotykį.
Oi, kiek daug galėtume iš jų pasimokyti, kiek daug pamatytume, jei žvelgtume vaikų akimis. Anglų rašytojas, žurnalistas, literatūros ir meno kritikas, teologas G. K. Čestertonas (G. K. Chesterton) teigia: „Vaikams būdingas beribis vitališkumas, jų dvasia aštri ir laisva, todėl jie nori, kad viskas kartotųsi ir nesikeistų. Jie nuolat sako: „Dar kartą“, – ir suaugusieji kartoja, kol krinta kone negyvi. Tai todėl, kad suaugę žmonės nepakankamai stiprūs mėgautis monotonija.“
Ką mato šešiamečiai?
Kai su vaikais nuvykome skinti obuolių į netoli esantį sodą, pajutau, kokia silpna mano vaizduotė. Vaikai pirmą kartą gyvenime turėjo progos nuskinti obuolį nuo medžio, nors prieš tai kasdien valgydavo parduotuvėje pirktus obuolius.
Įsivaizdavau, kaip mintyse jie bando sujungti taškus – žinojo, kas yra obuoliai ir kas yra medžiai, bet negalėjo įsivaizduoti, kad jie taip susikibę „rankomis“. Jie nustebę žvelgė į viršų, kai šakos, panašios į tas, kurias matė mūsų kieme, dabar „tiesė rankas“, apvyniotas ryškiai žaliais lapais, ir beveik dėjo jiems į delnus sultingus raudonus vaisius. Žinoma, šie obuoliai buvo skanesni už visus, kuriuos kada nors pirkome iš dėžių parduotuvėje!
Deja, mes su žmona taškų nebesusiejome. Tiesiog stengėmės, kad mūsų vaikai nemėtytų obuolių vienas į kitą ir netrukdytų žmonėms, šalia skinantiems obuolius. Kuris iš mūsų matė tikrąją sodo realybę? Kas matė obuolius tokius, kokie jie yra iš tikrųjų – šešiametis ar jau pagyvenęs?
G. K. Čestertonas svarsto: „Kai mūsų paklausia, kodėl kiaušiniai virsta paukščiais arba kodėl rudenį nuo medžių krinta vaisiai, turime atsakyti lygiai taip pat, kaip atsakytų fėja krikštamotė, paklausta Pelenės, kodėl pelės virto arkliais arba kodėl vidurnaktį pranyks jos ištaigingi apdarai. Turime atsakyti: tai magija <...>. Vieninteliai žodžiai, mano manymu, patenkinamai aprašantys gamtą, yra žodžiai, vartojami pasakų knygose: „apžavai“, „kerai“, „burtai“. Jie išreiškia fakto akivaizdumą ir jo paslaptį. Vaisiai auga ant medžio todėl, kad tai magiškas medis. Vanduo teka žemyn, nes yra užkerėtas. Saulė šviečia todėl, kad yra užburta.“
Dėl to, kad šią magiją pažįstame jau dešimtmečius, kūrinija netampa mažiau magiška.
Tai, kad mes nuolat stebime, kaip Dievas vėl ir vėl daro stebuklus, nepadaro jų mažiau stebuklingų. Dėl to, kad galime pradėti nuspėti, kas nutiks – iš kiaušinių išsiris paukščiai, obelys augins obuolius, po audros išvysime vaivorykštę, – staiga viskas netampa „natūralu“. Kad ir kaip šiuolaikinis mokslas norėtų mus priversti manyti kitaip, kūrinijoje niekas nevyksta autopiloto režimu. Ne, Dievo Sūnus, viską laikantis savo jėgos žodžiu (Hbr 1, 3), palaiko ir visus obuolius kiekviename sode – net ir tuos, kurie atsiduria parduotuvės dėžėse.
Dievas nepaseno
Taip mūsų mieli, naivūs vaikai tampa mus mokančiais teologijos profesoriais. Atkreipkite dėmesį, kaip tipiško berniuko vaizduotę Čestertonas perkelia į dangų: „Suaugę žmonės nepakankamai stiprūs mėgautis monotonija. Bet Dievas galbūt pakankamai stiprus. Gali būti, jog kiekvieną rytą Dievas sako saulei: „Dar kartą“, – ir kiekvieną vakarą: „Dar kartą“, – mėnuliui. Gal visos saulutės vienodos ne dėl kokio nors automatiško būtinumo; galbūt Dievas sukuria kiekvieną saulutę atskirai, tiesiog niekada nepavargsta to daryti. Gali būti, kad Jam būdingas amžinas kūdikystės apetitas; juk mes nusidėjome ir pasenome, o mūsų Tėvas jaunesnis už mus. Pasikartojimas gamtoje gali būti ne šiaip sau monotonija, bet teatrinis encore (prašymas pakartoti, red. past.).“
Netikite Čestertonu? Tada tegul pats Dievas prabyla jums savais žodžiais: Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa!“ Ir atsirado šviesa. Dievas matė šviesą ir kad tai buvo gerai. <...> Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį – jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. <...> Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. <...> Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. <...> Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai (Pr 1, 3–31).
Dievas sukūrė pasaulį, kuriuo net Jis pats žavėjosi. Mums atrodo, kad galiausiai Dievui viskas pasidarė nuobodu, nes mes nesame Jis, nes nematome šio pasaulio taip, kaip Jis, – nes manome, kad Jis panašus į mus.
Jei suprantate, ką sako Čestertonas, kiekvienas saulėlydis jums bus vis kitoks. Dar labiau stulbina supratimas, kad Dievas ne tik kas 24 valandas nutapo mums naują saulėlydį, bet ir kad Žemei sukantis, Jis nuolat tapo nuostabius saulėlydžius. Jis niekada nepadeda teptuko. Šiuo metu kažkur pasaulyje Dievas vėl leidžia saulei nusileisti žemiau horizonto ir lėtai veda teptuku, maišydamas oranžinius, violetinius ir mėlynus atspalvius. Ir kai Jis tai daro, Jo širdis šokinėja iš džiaugsmo dėl to, ką mato.
Atsimink, kad tu pamiršti
Ši suaugusiųjų nuobodumo dinamika yra susijusi su subtiliu, bet pavojingu užmaršumu. G. K. Čestertonas mus įspėja, kad galiausiai viskas iš tikrųjų nėra susiję su meškėnais, obuoliais ir saulėlydžiais: „Visi mes pamiršome, kas iš tikrųjų esame. Viskas, ką vadiname sveiku protu, racionalumu, praktiškumu, pozityvizmu, reiškia tik tai, kad tam tikrame mirtinai sustingusiame gyvenimo lygmenyje pamirštame, jog esame pamiršę. Visa, ką vadiname dvasia, menu, ekstaze, reiškia tik tai, kad vieną didingą sekundę prisimename, jog pamiršome.“
Ar jus užliūliavo užmaršumas? Net pamiršote, kad pamiršote? Ar pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir kitų dalykų troškimai pamažu užgniaužė jūsų gebėjimą žavėtis ir stebėtis? Tada susiraskite sodą arba išeikite į parką. Išeikite pasivaikščioti sutemus. Eikite ten, kur seniai norėjote nueiti. Stebėkite zuikius, voveres, paukščius ir vabzdžius, į kuriuos nebekreipiate dėmesio. Leiskite sau vėl būti smalsiems, kelti klausimus, kurių nekėlėte dešimtmečius. O jei galite, pasiimkite su savimi ir šešiametį vaiką.
Iš https://www.desiringgod.org vertė Žaneta Martingale
(Citatos iš G. K. Chesterton „Ortodoksija“, Aidai, 1998 m., vert. Rasa Drazdauskienė)