Suprantu, kad laiškas, kurį rašei, buvo skirtas ne man, tačiau akivaizdu, kad jis galėjo sukelti vienokių ar kitokių pamąstymų ne vienam... Ir man sukėlė.Ir aš kartas nuo karto vis pagalvodavau apie šią daugeliui (vienumoje) pažįstamą atskirties išgyvenimą, atmetimo problemą. Ir norėčiau šiek tiek dar pakalbėti ta tema - ne paprieštarauti ar pasiginčyti, nes šią dykumą kiekvienas pereinam šiek tiek, o gal ir labai skirtingai... Gal norėtųsi praplėsti tavo rašytas mintis apie atskirtį, kurią patirdavo ir Dievo pašauktieji, išrinktieji.
Skaitydama tavo laišką mąsčiau, kad atmetimo jausmas pažįstamas ir daugeliui Biblijoje minimų žmonių. Ir ne tik tų, kurie į Šventąjį Raštą pateko kaip neigiami pavyzdžiai dėl savo nuodėmių ir abejonių. Galbūt ryškiausias, labiausiai atvertas... tarsi „išskrostas“ ar mūsų akims „apnuogintas“ atskirties ir atmetimo atvejis yra Jobo istorija. Bet ne tik ji. Savo tautos, kuriai ištikimai tarnavo, ir netgi savo artimiausių giminaičių ir bendražygių ne kartą buvo atstumtas Mozė. Kiek vėliau izraelitai atmetė pranašą ir teisėją Samuelį - nors jie ir neišdrįso atstumti paties pranašo, tačiau paniekino jo tarnystę, reikalaudami karaliaus (1 Sam 8 sk.). Daugybę kartų tai patyrė Dovydas... Ne išimtis ir Naujasis Testamentas. Minios ir net mokiniai paliko Joną Krikštytoją... Gyvenimo saulėlydyje apaštalas Paulius rašė savo mylimam mokiniui Timotiejui - ir jo žodžiai dvelkia vienatve ir liūdesiu dėl bendražygių, kurie nepanoro dalytis našta su įkalintu, mirties laukiančiu apaštalu: Pasistenk greitai atvykti pas mane, nes Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane ir iškeliavo į Tesaloniką, Krescentas - į Galatiją, Titas - į Dalmatiją. Vienas Lukas tėra su manimi (II Tim. 4, 9-11).
Tai patyrė ir Viešpats. Minia, kuri vakar klojo po kojų palmių šakas, šiandien jau isteriškai šaukė „Ant kryžiaus“, amžiną ištikimybę prisiekinėjęs mokinys tą pačią naktį su keiksmais trissyk Jo išsigynė, o juodžiausią akimirką netgi Tėvas paslėpė savo veidą...
Kodėl miniu šiuos pavyzdžius? Tiesiog, mano galva, jie atskleidžia, kad atskirtis - tai biblinis potyris, kuris toli gražu nėra įsižeidimas dėl netinkamai pasakyto žodžio ar nepakankamai įvertintų pastangų. Tai deginantis ir draskantis skausmas, iš esmės keičiantis požiūrį į gyvenimą ir gyvenimo būdą. Kai nusigręžia artimieji, su kuriais kartu eita iš Egipto. Kai tarsi niekam nereikalinga tampa viso gyvenimo tarnystė (Duok mums karalių, Samueli! Kas tie pranašai ir teisėjai, per kuriuos kalba Dievas, jeigu jaučiamės prastesni už kitas tautas?). Kai sutuoktinė ragina pakelti prieš save ranką, prieš tai pražudžius ir savo sielą (Prakeik Dievą ir mirk, - kalbėjo kenčiančio Jobo žmona)... Viešpatie, ar aš ištverčiau nors nedidelę tokios atskirties dalį? Geriau to nesužinot... O juk Šventajame Rašte matome, kad visa tai Dievas dėl vienų ar kitų priežasčių leidžia išgyventi savo tarnams. Kodėl?
Tad keliu prielaidą, kad Dievo baimėje išgyventas atmetimas priartina prie Viešpaties ir tuos, kurie ją patiria, ir tuos, kurie yra šalia, atveria mūsų pačių tikrąjį veidą. Pradėkime nuo tų, kurie šalia. Ar nemanai, kad mes kartkartėmis romantizuojam skausmą, liūdesį? Pažvelgus į Jobo kančią matome, kad joje nebuvo jokios romantikos. Baisių žaizdų sudarkytas žmogus sėdėjo pelenuose ir gramdė pūlius. Atstumiantis vaizdas ir kvepėjo greičiausiai ne rožėmis... Pabandykim perkelti tą vaizdą į šias dienas. Na, aš vaizduotėje matau palaužtą žmogų - galbūt apsileidusį, nesusitvarkiusį, gal net turintį parazitų... viskam abejingą, užgesusiomis akimis... kankinamą neprognozuojamų raudos arba įniršio protrūkių... Ar aš pajėgčiau stoti... ne... išstovėti šalia tokio žmogaus? Ne teisuoliškai svarstyti, kodėl jam ar jai taip atsitiko. Ne numesti skatiką ar litą, einant pro šalį (atsimeni sukrečiantį metropolito Antonijaus iš Surožo pasakojimą apie gebėjimą elgetoje įžvelgti žmogų?). Nepasakyti: „Viešpatie, Tu matai, aš nebegaliu padėti. Šitas žmogus neklauso mano patarimų, nenori stengtis, nenori keistis, - tik bukai kartoja „Man galas“. Aš neatrandu jo širdies durų. Vien jo buvimas mane erzina... Todėl būk jam gailestingas, o aš, Viešpatie, nusiplaunu rankas...“. Juk aš negaliu pagelbėti, jei žmogus pats to nenori, tiesa, negaliu? Jei jis pats save atskyrė, jei pasidavė, jei nebebando kabintis?
Ir tai skamba beveik teisingai, ar ne? Tarsi Jobo draugų teologija - aiškus Senojo Testamento mokymas, kuriam nieko neprikiši: už gera atlyginama, už pikta - baudžiama. Ir visgi, kažkodėl atrodo, kad jei bent vienas žmogus būtų nuoširdžiai mylėjęs Jobą, iš jo lūpų būtų skambėję ne svarstymai, kuo Jobas nusidėjo, o tik rauda: „Viešpatie, pasigailėk jo... Pasigailėk... Pasigailėk...“
Todėl tikiu, kad jei Viešpats leidžia tau ar man, ar kitiems savo mokiniams būti šalia tokio žmogaus, tai didelė malonė. Nes tai - tikra galimybė išmokti dalytis našta taip, kad ji iš tiesų prislėgtų pečius, o skausmu taip, kad iš tiesų skaudėtų. Dar aiškiai nesuvokiu, bet širdis liudija, kad jei brolio ar sesers tamsa ar neviltis nors nedidele dalimi taps manąja - abejingumui neliks vietos. Tada kitaip kalbėsiu, kitaip patarnausiu ir Viešpaties veido užtarime ieškosiu kitaip...
O ką galima pasakyti apie atmetimą išgyvenantį žmogų? Rodos tai - vienareikšmis pralaimėjimas: vienatvė, draugų, artimųjų, tarnystės praradimas. Tačiau tuo pat metu atskirtis tampa neįkainojama galimybe būti ištirtam kaip per ugnį. Ar nevilty vis dar pasitikiu Viešpačiu, o atstūmime tebemyliu žmones? Ar pažeminime tebetrokštu tarnauti? Tada šitie klausimai užduodami širdyje, o į juos atsakoma sprendimais, pasirinkimais, gyvenimu...
Tokia padėtis moko nesirinkti lengviausio kelio - neieškoti kaltų, neįsiskaudinti ant žmonių ar Dievo. Juk nėra labai sunku pasakyti: „Šitas žmogus, kuris taip pasielgė, kaip brolis ar draugas man yra miręs.“ (...esu taip pasakiusi...). Bet tai tik dar vienas pralaimėjimas - dar vienas prarastas širdies ryšys. Net jeigu ir buvo pasielgta nederamai - manau, kad Dievas tuo metu nebuvo prisnūdęs. Tikiu, kad Jis tai matė ir leido tam įvykti. Matė visus tuos didelius ir mažus, bet tokius aštriai žeidžiančius dalykus. Ir juos leido. Kad palenktų ir išmėgintų, ir sužinotų, kas yra širdyje (Įst 8, 2). Kaip tu ir rašei apie „padidėjusius“ lūkesčius: galbūt turėjau tuščių įsivaizdavimų? Sudėjau viltis į žmones? Bandžiau įtikti? Ar tiesiog pamiršau, kad kiekvienas gali klysti, kiekvienas gali nusidėti... ir net jeigu ta klaida skaudžiai mane sužeidė, tai toli gražu nereiškia, kad mane įskaudinęs žmogus Viešpaties akyse už mane blogesnis ar jam mažiau atleidžiama. Nes juk aš žinau, kiek daug ir kaip smarkiai nusidedu Dievui ir žmonėms, ir kokią didelę atleidimo malonę Jis man dovanoja... Visi šie dalykai tarsi akivaizdūs, tiesa? Bet tik išgyvenusios suprantam, kiek iš tiesų jie mums yra tapę kūnu, o kiek - tėra tik gerai žinomi skambūs teiginiai.
Savo laiške tu labai gražiai minėjai atsarginių suolelį. Skaitydama galvojau, kad vėlgi, esame tik žmonės, tad sėdėjimas ar pasodinimas ant to „suolelio“ - tai smūgis mūsų „aš“, mūsų savimeilei. Tai pažeminimas, galbūt tai (tikri ar įsivaizduojami) kreivi kitų žvilgsniai. Būtent tada iš tiesų tenka sąžiningai atsakyti į klausimą: ar ir toliau tarnausiu taip pat uoliai ir ištikimai? Ant to suolelio... Darydama kitus, mažesnius dalykus, kuriuos tuo metu pajėgiu daryti ir kuriais gal niekas viešai nebesižavės, gal nepadėkos, o gal net nepastebės... Ar neįsižeisiu ant Šeimininko ir Trenerio? O gal stengsiuos „sėdėti teisingai“, kad greičiau grąžintų į aikštelę? Į šiuos klausimus atsakoma ne žodžiais, o sprendimais. Nes būtent čia išgyvenamas tas „Petro pasirinkimas“ - dar vakar atrodė, kad su Viešpačiu gali eiti per ugnį ir vandenį, kad tik Jam patikt... o tą pačią naktį.... na, gal po savaitės, ar mėnesio, ar kelių mėnesių... kai nieks tavęs vis negrąžina ir negrąžina į aikštelę... žiū jau slenki pabrukus uodegą iš to durnyno, kur nepastebimos dovanos ir nevertinamas patepimas, kažkur į kitą vietą, kur to pažeminimo mažiau... gal netgi į pasaulį...
Na štai, koks ilgas išėjo laiškas. O juk norėjau pasvarstyti tik apie tris dalykus... Kad Rašte įžvelgiu, jog atskirtį ir atstūmimą patyrė šventi Dievo žmonės, Viešpačiui matant ir leidžiant. Ir tai nėra reta išimtis, o greičiau taisyklė. Nes išgyventa atskirtis tampa tarsi ta ugnimi, kuri ištiria tikėjimo statinį, sudegindama visas „netinkamas medžiagas“. Ir mūsų žodžiai, o kur kas labiau darbai parodo tikrąjį to statinio vaizdą. Iš pasitikėjimo žmonių palankumu, savo talentais ar užimama padėtim lieka tik pelenai ir šukės. Tačiau išlieka išgyventa atgaila, dėkingumas ir meilė Viešpačiui. O požiūris į atskirtį patiriantį žmogų leidžia įvertinti, ar iš tiesų noriu ir sugebu paimti dalį naštos.
Dar mąsčiau, kuo atmetimas gyvenant su Viešpačiu skiriasi nuo atmetimo pasaulyje? Tuo, kad mes turime viltį, jog Jo sumanymai - mūsų gerovei, o ne nelaimėms. Viešpats nėra sadistas (labai gerą pavyzdį pamoksle minėjo pastorius G. Gruzdys - jei katinas draskosi veterinaro rankose, tai nereiškia, kad veterinaras jį kankina), kuris mėgautųsi savo tarnų kentėjimais, ar eksperimentatorius, bandantis mūsų ištvermės ribas. Atskirtis - ne tik ta vieta, kurioje ištikimybė išbandoma, tai - dykuma, kurioje ji ugdoma. Tikiu, kad Viešpats - išmintingas mokytojas, besistengiantis mus išlavinti. Kad liautumėmės remtis žmonėmis, bet išmoktume juos mylėti. Kad nustotume siekti žmonių garbės ir kitokio išorinio blizgesio, o suvoktume tarnystės slaptoje vertę ir grožį. Kad atmestume įsivaizdavimus, ir remtumėmės tik tikėjimu beribe Jo meile ir gerumu. Ir tada atsivers durys...
Tu tai žinai.
Su meile,
Tavo draugė