Jeigu apie Kristų skelbiama, kad Jis buvo prikeltas iš numirusių, tad kaip kai kurie iš jūsų sako, jog nėra mirusiųjų prisikėlimo?! Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji nėra prikeliami. Nes jei mirusieji neprikeliami, tada ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių – pirmasis iš užmigusiųjų (1 Kor 15, 12–20).
Prieš kurį laiką manęs paprašė parašyti trumpą straipsnį apie tai, kaip turėtume mylėti Dievą dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, ką Jis mums duoda. „Manau, suprantu, ką turite omenyje, – atsakiau aš. – Tai panašu į santuoką: neturėtumėte vesti moters dėl jos pinigų. Turėtumėte vesti dėl to, kas ji yra, o ne dėl to, ką ji turi. Taip yra ir su Dievu. Turėtume Jį mylėti dėl to, kas Jis yra, o ne dėl materialios naudos, kurią Jis gali duoti. Tačiau noriu pasakyti, jog nesumenkinu Dievo pastangų patenkinti mano troškimus. Aš nematau konflikto tarp Dievo, kuris gyvena tam, kad būtų pašlovintas, ir Dievo, kuris patenkina mano širdies troškimus. Manau, kad Dievas labiausiai pašlovinamas manyje, kai aš esu labiausiai patenkintas Jame. Todėl visada, kai Biblijoje matau Jį veikiant, kad patenkintų mano sielą, matau Jį veikiant, kad pašlovintų savo vardą. Man didžiausia naujiena yra ta, kad Dievas sukūrė visatą, kurioje Dievo valia bei Jo tikslai yra ir mano begalinio džiaugsmo pagrindas.“
Mūsų troškimai ir Jėzus visa ko centre
Pradėjau nuo šios 1 Laiško korintiečiams 15 skyriaus ištraukos, nes ji labai svarbi. Apaštalas Paulius skelbia gerąją naujieną, kad Jėzaus prisikėlimas patenkina šešis giliausius mūsų poreikius ir troškimus. Tačiau tai darydamas jis į centrą iškelia ne mus, bet Jėzų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą!
Meldžiu už kiekvieną iš mūsų, kad mes atrastume šiuos šešis troškimus, kurie, tikiu, glūdi kiekvieno žmogaus širdyje, ir pamatytume, jog atsakas į juos yra prisikėlęs ir gyvas Jėzus; kad tai suvokę mes atrastume pasitenkinimą Jame, ir Jis būtų pašlovintas mumyse.
Troškimus, kuriuos aptarsime, sugalvojau ne aš – juos randame pacituotame Biblijos tekste. Pabandysiu juos atskleisti.
O jei Kristus nebuvo prikeltas?..
Apaštalas Paulius išvardija šešis dalykus, kurie būtų sudrebinti, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusių. Tačiau 20 eilutėje viskas sustoja į vietas, mat čia teigiama: Bet dabar Kristus yra prikeltas iš numirusių. Taigi pažvelkime į tuos šešis dalykus.
Pirma, 14 eilutėje rašoma.: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas. Bet, kadangi Kristus buvo prikeltas, mūsų skelbimas nėra tuščias.
Antra, ta pati 14 eil.: <...> ir tuščias jūsų tikėjimas. Bet Kristus buvo prikeltas, tad mūsų tikėjimas nėra tuščias.
Trečia, 15 eil: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų. Bet apaštalai nemeluoja apie Dievo darbus, nes Kristus buvo prikeltas!
Ketvirta, 17 eil.: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias; jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Bet kadangi Kristus buvo prikeltas, mes jau nesame savo nuodėmėse.
Penkta, 18 eil.: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tuomet ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Bet užmigusieji Kristuje nėra žuvę, nes Kristus buvo prikeltas!
Šešta, 19 eil.: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet kadangi Kristus prisikėlė, mūsų nereikia gailėtis.
Paverskime neiginius teiginiais
Mano akys nušvito, kai pamačiau, jog Jėzaus prisikėlimas išpildė giliausius mano širdies troškimus, kai pabandžiau apmąstyti kiekvieną sakinį ir neiginius pakeičiau teiginiais. Pažvelkime, ką Dievas iš tikrųjų padarė dėl mūsų prikeldamas Jėzų iš numirusių. Tai pamatysime, kai visus šiuos neiginius paversime teiginiais, tik šiek tiek kita eilės tvarka, nes kai prisikėlimas pradeda atsakyti į mūsų poreikius, atsiranda tam tikras mūsų patirtį atitinkantis modelis.
1. Mums atleistos nuodėmės
Pažiūrėkime į 17 eilutę: užuot vartoję neiginį ir sakę, kad mes jau nesame nuodėmėse, galime tai pasakyti teiginiu – Jėzus mirė ir buvo prikeltas, todėl mums atleidžiamos mūsų nuodėmės. Tai laikau pagrindiniu mūsų širdies poreikiu ir ilgesiu, nes jei Dievas neatleidžia mūsų nuodėmių (o nusidėjome mes visi!), tuomet nėra jokios vilties – negalime iš Dievo tikėtis nieko kito. Kiekvienas kitas Dievo palaiminimas mus pasiekia tik todėl, kad Dievas mums atleido.
Kaip prisikėlimas susijęs su atleidimu? Jėzaus mirtis panaikina mūsų nuodėmes, nes Jis prisiėmė mūsų nuodėmes ir įvykdė mums skirtą bausmę (1 Kor 15, 3). Tačiau labai svarbus ir ryšys su prisikėlimu. Laiške romiečiams rašoma: <...> prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums išteisinti (Rom 4, 24–25). Tai reiškia, kad mirdamas Jis atliko bausmę už mūsų nuodėmes ir pelnė mums išteisinimą bei atleidimą. O kadangi ant kryžiaus buvo sumokėta visa kaina ir mūsų išteisinimo darbas buvo toks lemtingas, Dievas prikėlė Jėzų iš numirusių, kad patvirtintų, jog mums atleista, įrodytų savo Sūnaus teisumą ir švęstų išteisinimą.
Kiekvienam iš mūsų reikia atleidimo – mūsų vidus to trokšta, net jei to nesuvokiame. Mes trokštame, kad Dievas mus priimtų ir neatmestų dėl mūsų kalčių. Tačiau apaštalas Paulius sako, kad dėl Kristaus prisikėlimo iš numirusių mes nebesame savo nuodėmėse, – o to mūsų širdis labiausiai trokšta ir ilgisi!
2. Mūsų tikėjimas yra pagrįstas
Prisiminkime 14 eilutę: užuot sakę, kad mūsų tikėjimas nėra tuščias, drąsiai galime teigti, kad dėl prisikėlimo mūsų tikėjimas turi tvirtą pagrindą, yra pagrįstas. Kadangi Jėzus buvo prikeltas, yra Tas, kuriuo galime visiškai pasitikėti.
Kiekvienas žmogus giliai širdyje trokšta turėti draugą, kuriuo galėtų pasikliauti ir varge, ir džiaugsme. Visi ilgisi to, kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti. To, kuris nenuvils, neišduos, visada bus šalia. Mes trokštame tokio bendravimo, nes tam ir buvome sukurti. Dievas apgyvendino vyrą ir moterį Edeno sode, kad jie šlovintų Dievą, pasitikėdami, jog Jis viskuo pasirūpins.
Šis poreikis išliko net ir nusidėjus. Bet dabar, kai jau nesame nuodėmėse, šis troškimas taip pat patenkinamas per Jėzaus prisikėlimą. Jėzaus mirtis įrodo Jo meilę mums, o prisikėlimas – Jo galią prieš visus gyvenimo priešus. Jis yra Tas, kuriuo galime pasikliauti. Juo galima visiškai pasitikėti. Jis niekada jūsų nenuvils. Jėzus yra gyvas ir Juo galima pasitikėti. Apaštalas Paulius rašo: Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20).
3. Apaštalai skelbia tai, kas tikra
Remdamiesi 15 eilute, užuot sakę, kad apaštalai nėra melagingi Dievo liudytojai, galime teigti, kad apaštalai skelbia tai, kas tikra. Jie nėra melagingi Dievo liudytojai, jie skelbia tiesą.
Mūsų jaunimas mokomas (kaip ir daugelis iš mūsų buvome mokomi), kad nėra absoliučios tiesos – to, kas būtų tiesa visose situacijose, nepriklausomai nuo to, ar žmonėms tai patinka. Šiandien retas paauglys išdrįstų per, pavyzdžiui, gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoką vidurinėje mokykloje pasakyti, kad ikivedybiniai lytiniai santykiai yra neteisingi – neteisingi visiems, ne tik tiems, kurie mano, kad jie neteisingi. Homoseksualūs santykiai taip pat yra netinkami – netinkami visiems, o ne tik tiems, kurie mano, kad tai neteisinga.
Jei nebus įsitikinimo, kad egzistuoja absoliutūs dalykai, kuriais turėtų būti pagrįsta visuomenė, galiausiai prieisime prie anarchijos, kai kiekvienas darys tai, kas teisinga jo paties akyse. Todėl tiesa yra svarbus tiek individo, tiek ir visuomenės poreikis. Atėjęs į pasakulį Jėzus tvirtino: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Ir Dievas prikėlė Jį iš numirusių, kad šį Jo teiginį pagrįstų. Jėzus turi teisę mums pasakyti, kas yra absoliuti tiesa, nes Dievas įrodė, kad Jėzus yra absoliuti tiesa, prikeldamas Jį iš numirusių.
4–5. Mums galima pavydėti
Dar kartą žvilgtelėkime į 19 eilutę: užuot vartoję neiginį ir sakę, kad mes nesame labiausiai apgailėtini, galime vartodami teiginį pasakyti, kad dėl prisikėlimo mums galima pavydėti. Mūsų skelbimas nėra tuščias – jis yra prasmingas, vertingas ir reikšmingas.
Jei Kristus nebuvo prikeltas, tuomet gyventi dėl Jo, daryti tai, ką Jis sako, vykdyti Jo valią būtų didžiulis apsigavimas. Mūsų reikėtų gailėtis kaip bepročių, besivadovaujančių haliucinacijomis. Bet Jėzus prisikėlė, yra gyvas ir viešpatauja kaip Amžinasis Karalius, todėl ir mūsų klusnumas, meilė, savęs išsižadėjimas yra ne tik kad nesmerktini, bet ir pavydėtini (gerąja prasme). Paulius rašo: Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 17).
Kiekvienas iš mūsų trokšta prasmingai nugyventi gyvenimą, kiekvienas norime būti svarbus, reikšmingas ir naudingas, kad dienų pabaigoje nesakytume, jog viskas buvo veltui, tuščia, beprasmiška, nenaudinga, nereikšminga – tiesiog apgailėtina. Paulius tai žino, todėl šį skyrių apie prisikėlimą užbaigia žodžiais: <...> būkite tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbų, žinodami, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje (1 Kor 15, 58).
Ne veltui! To mes ir trokštame: Viešpatie, padėk nešvaistyti savo gyvenimo. Padėk gyventi taip, kad dienų pabaigoje nereikėtų apgailestauti: „Iššvaisčiau gyvenimą!“ Taip neturi būti. Kristus buvo prikeltas ir viskas, kas daroma Jo vardu – Jo jėga ir Jo garbei, nėra veltui. To galima pavydėti. Tai reikšminga. Vertinga. Amžina.
6. Tie, kurie užmigo, yra gyvi
Galiausiai visi ilgimės amžinai gyventi ir džiaugtis. Viliamės, kad po visaverčio ir prasmingo gyvenimo nesulauksime beprasmės pabaigos. Nenorime tapti niekuo ar, dar blogiau, pasmerktaisiais. Todėl 18-oje mūsų aptariamo skyriaus eilutėje Paulius sako, kad dėl Kristaus prisikėlimo ir užmigusieji Jame – mirę tikintieji – nėra žuvę. Jie yra gyvi. Jie gyvens amžinai. Jie gyvena taip, kaip gyvena Kristus. Jie įžengs į savo Mokytojo džiaugsmą.
Didžiausia naujiena
Didžiausia visame pasaulyje naujiena ta, kad Dievas ir Jo Sūnus labiausiai pašlovinami, kai mes Jais žavimės, kai atrandame pasimėgimą mąstydami apie Viešpatį ir gyvendami su Juo. Tam Dievas prikėlė savo Sūnų Jėzų iš numirusių, kad Jis viešpatautų per amžius.
Taigi, prikeldamas Kristų iš numirusiųjų Viešpats:
- suteikė mums atleidimą ir pašlovino Jėzų kaip Tą, kuris gali atleisti;
- parūpino mums patikimą Draugą ir pašlovino Jėzų, kuriuo galime visiškai pasikliauti;
- davė mums nurodymus bei nekintamą tiesą ir pašlovino Jėzų kaip absoliutų tiesos ir teisumo pagrindą;
- dovanojo mums ne apgailėtiną, bet pavydėtiną gyvenimą, tarnystę, kuri nėra tuščia, bet vaisinga, ir tuo pačiu pašlovino Jėzų kaip viso gyvenimo ir visos tarnystės šaltinį ir tikslą;
- Jis suteikė mums amžinąjį džiaugsmą, kurio nenutrauks mirtis, ir pašlovino Jėzų kaip gyvenimo autorių, mirties nugalėtoją ir pirmagimį tarp užmigusiųjų.
Todėl nuoširdžiai raginu jus drauge su būriais angelų ir tikinčiųjų žemėje bei danguje tarti: Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas ir savo krauju išpirko mus Dievui, priimti galybę ir turtus, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir palaiminimą!
Iš www.desiringgod.org vertė Žaneta Martingale