2025 m. kovo 29 d. Vilniaus evangelinėje bažnyčioje vyko seminaras „Gyvenimas pagal psalmes sumaišties metu“. Seminarą vedė dr. Willemas VanGemerenas – Senojo Testamento ir semitų kalbų profesorius emeritas evangelikų Tarptautiniame Trejybės universitete (JAV), įvairių Biblijos knygų komentarų ir kitų mokslinių darbų autorius bei ilgametis Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos bičiulis. Profesoriaus draugystė su mūsų bendruomenėmis užsimezgė prieš bene dvidešimt metų ir, nepaisant mūsų šalis skiriančio atstumo, jis ne kartą lankėsi Lietuvoje, mokė ir pamokslavo Vilniaus, Kauno bei kitų miestų Bendrijos bažnyčiose. Pastarąjį kartą W. VanGemeranas Lietuvos tikintiesiems tarnavo 2019 m. Vienybės šventės metu. Šių metų seminaro metu dr. W. VanGemeranas pasirinkto gilintis į vieną įvairiausių ir jautriausių Biblijos knygų – psalmes.
Psalmynas – nuostabi ir unikali knyga, joje Viešpačiui savo širdį išliejo tokie Dievo žmonės kaip Dovydas, Saliamonas, Mozė, Senojo Testamento kunigai ir levitai, kurie džiaugėsi, šlovino, dėkojo Dievui, raudojo Jo akivaizdoje, atgailavo, garbino drauge su visa tauta... Tai tarsi didžiulis namas su daugybe skirtingų kambarių, simbolizuojančių skirtingus jausmus, emocijas ir patirtis – šia gražia metafora, tiksliai atskleidžiančia seminaro esmę, renginį pristatė Vilniaus evangelinės bažnyčios pastorius Darius Širvys.
Pradėdamas seminarą svečias kalbėjo apie tai, kad laikai, kuriais gyvename, vadinami nerimo amžiumi. Žmonės nepajėgia suvokti savęs, savo vietos, prasmės ir tikslo pasaulyje – tai trikdo, kelia vidinį skausmą. Bet atsakymas yra. Jį nuostabiai išsako Dietrichas Bonhoferis savo eilėraštyje „Kas aš?“: „Kas aš? Tas ar anas? / Argi šiandien aš – tas, o rytoj – kitas? / (...) Kad ir kas būčiau, Tu mane pažįsti, / esu Tavo, Dieve!“ Šie žodžiai antrina 139 psalmės 1 eilutei: „Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti…“
Psalmės – tai nuostabus šaltinis, iš kurio galima semtis išminties ir paguodos, taip reikalingos kiekvienam šiame neramiame amžiuje. Psalmių knyga skirstoma į penkias dalis – knygas. Pirmoji ir antroji psalmės vadinamos įvadinėmis, o likusios išdėstytos taip: 1-ąją knygą sudaro 3–41 psalmės, 2-ąją knygą – 42–72 psalmės, 3-ąją knygą – 73–89 psalmės, 4-ąją knygą – 90–106 psalmės ir 5-ąją knygą – likusios 107–150 psalmės. Pačių psalmių žanrai, temos ir nuotaika taip pat labai skiriasi – šią įvairovę, taip pat esmines visas psalmes jungiančias gijas dr. W. VanGemerenas ir atskleidė seminaro dalyviams.
Manoma, kad įvadinės (pirmoji ir antroji) psalmės nėra parašytos Dovydo, jų autoriai nežinomi. Pirmojoje kalbama apie tikrąjį laimės ir džiaugsmo šaltinį – Dievo Įstatymą bei išmintį, kuri pasiekiama jį apmąstant ir į jį gilinantis. Ji prasideda hebrajų kalbos žodžiu, kuris reiškia „palaimintas arba „laimingas“. Kaip tapti laimingam? Tai įmanoma tik suvokiant, kad niekas negali atimti iš mūsų bendrystės su visagaliu Dievu. Ir kad nesi vienišas, nes į Dievo namus tuo pačiu keliu eina daugybė žmonių. Kita vertus, yra ir nusidėjėlių kelias, vedantis į pražūtį, – apie tai kalbama visame Psalmyne. Įdomu, kad frazė apie laimingą žmogų, kuris pasitiki Dievu, atkartojama 146 psalmėje.
Antrojoje psalmėje taip pat pavartotas hebrajų kalbos žodis „laimingas“ – joje levitai džiaugiasi Izraelio karaliumi, nors konkrečiai jo neįvardija. Šioje psalmėje žvilgsnis nuo vieno Dievo ieškančio asmens kreipiamas į tautą ir Dievo karalystę.
Trečioji psalmė yra pirma Dovydo sukurta psalmė. Jos nuotaika skiriasi nuo pirmųjų dviejų – tai rauda. Viešpatie, kiek daug yra mane varginančių, daug tų, kurie sukyla prieš mane – skundžiasi Dovydas pirmoje eilutėje. Visgi nepaisant to visoje psalmėje jaučiamas nepajudinamas pateptojo karaliaus pasitikėjimas Dievu.
Pažvelgus vos į tris pirmąsias psalmes jau galima nujausti didžiulę Psalmyno žanrų įvairovę. Be to, nors nė vienoje iš jų konkrečiai nekalbama apie Jėzaus žemiškąją tarnystę, visos jos (ir apskritai visas Psalmynas) yra ir mesianistinės – šlovinamas amžinasis Izraelio karalius ir viliamasi išganymo.
Toliau dr. W. VanGemerenas gilinosi į kitas konkrečias psalmes – apibūdino jų temas, aiškino konkrečias eilutes (pvz., 22 psalmės pirmosios eilutės žodžiais Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Jėzus ant kryžiaus šaukėsi Tėvo), susiejo su konkrečiu istoriniu kontekstu, atskleidė Dievo, kaip karvedžio ir ganytojo, paveikslą, Jo didybę, gerumą ir visavaldystę.
Po pertraukos dr. W. VanGemerenas atsakė į klausimus, kuriuos seminaro dalyviai galėjo užduoti naudodami „Slido“ programėlę – o jų sulaukta tikrai nemažai. Kai kuriuos iš šių klausimų tikintieji ir Dievo ieškantys žmonės kelia jau nuo neatmenamų laikų. Pavyzdžiui, vienas iš tokių klausimų – ar Dievo suvokimas Senajame Testamente ir Naujajame Testamente nesiskiria? Juk skaitant Senąjį Testamentą neretai atrodo, kad Dievas yra žiaurus, o Naujajame Jis įkūnija meilę. Atsakydamas į tai profesorius kalbėjo, jog Dievo griežtumas Senosios Sandoros metu taip pat yra begalinės Jo meilės ir rūpesčio savo tauta išraiška. Per jį atskleidžiamos tokios Viešpaties savybės kaip teisingumas ir šventumas. Šventumas reikalauja teisingumo, kuris kartais pasireiškia griežtomis pasekmėmis už nusikaltimus. Tačiau Dievo prigimtis apima ir meilę, ir teisingumą.
Atsakydamas į klausimą apie Senojo ir Naujojo Testamento ryšį dr. W. VanGemerenas vartojo palyginimus, atskleidžiančius, kaip senosios Sandoros principai atsikartoja Naujojoje Sandoroje. Tai tarsi dvi filmo serijos, arba kūdikis įsčiose ir gimęs kūdikis – kitokia išraiška, tačiau ta pati esmė. Dievas kaip Kūrėjas, Jo visagalybė, meilė apreiškiami abiejuose Testamentuose, o visas Šventasis Raštas kalba apie Gelbėtoją Jėzų Kristų. Tikintieji turėtų skaityti abu Testamentus ir ieškoti šių sąsajų.
Svečiui buvo užduoti keli klausimai apie tai, kodėl Dievas leidžia kentėjimus ir neteisybę, kodėl Jo atsakymų neretai tenka laukti. Atsakydamas profesorius kalbėjo, jog svarbu ugdyti kantrybę ir ieškoti Viešpaties bet kokiomis aplinkybėmis. Patirtis vėl ir vėl patvirtina, kad tikėjimas Jo gerumu net patiriant skausmą padeda geriau pažinti Dievą, o Jo padrąsinimai paprastai ateina laiku. Kentėjimai ir neteisybė pasaulyje gali paskatinti gilų pasitikėjimą Dievu, mokyti užjausti žmones, jiems patarnauti. Krikščionys, kaip ir pats Kristus, neišvengiamai susidurs su skausmu, tačiau taip jie gali dalyvauti Dievo Karalystės darbe ir pašlovinti Dievą.
Psalmių knyga – tai įvairios žmogaus patirties gyvenant su Dievu atspindys, ir asmeninis pokalbis su Dievu, ir žinia daugeliui. Psalmininkai asmeniškai atverdavo širdį Viešpaties akivaizdoje, o patyrę Jo artumą troško dalytis tuo su kitais. Todėl šioje Biblijos knygoje aptinkame daugybę žanrų, daugybę nuotaikų: nuo asmeniškai išgyvenamo džiaugsmo, skausmo, atgailos, iki Dievo – karvedžio ir ganytojo – paveikslo bei pranašysčių apie ateisiantį Mesiją.
Psalmių įvairovė atskleidžia, kad žmonės gali ir džiūgauti Viešpaties akivaizdoje, šlovinti Jį, tačiau taip pat išsakyti Jam savo skundus, atgailauti, šaukti iš skausmo Jo akivaizdoje ir net išreikšti abejones. Nėra nederamų, „nedvasingų“ emocijų, jei tik jos išsakomos Dievo akivaizdoje. Be to, Viešpats nori, kad ieškotume Jo, trokštume tiesos, keltume įvairiausius, net ir nepatogius klausimus. Būtent todėl gilinimasis į Psalmyną padeda įveikti nerimą ir vienišumą. Galiausiai, psalmių įvaizdžiai nukreipia žvilgsnius į Kristų, kuris yra tikroji viltis, išganymas ir atsinaujinimas.
Dr. W. VanGemereno seminaro „Gyvenimas pagal psalmes sumaišties metu“ vaizdo įrašus galima peržiūrėti Vilniaus evangelinės bažnyčios „YouTube“ puslapyje.
I dalis
https://www.youtube.com/watch?v=RJ8Srqc6bTo&list=PLNwblQ0_LdmvprN-YELEnM2Gb1DjbpilG&index=3
II dalis
https://www.youtube.com/watch?v=XcHH-Ag88To&list=PLNwblQ0_LdmvprN-YELEnM2Gb1DjbpilG&index=1AČIŪ