Mes vargu ar pagalvojame, kokios keistos buvo tos dienos Kristaus pasekėjams. Tos septynios savaitės nuo Viešpaties nukryžiavimo bei prisikėlimo iki Sekminių. Net patys artimiausi Jėzaus mokiniai nelaukė ir nesitikėjo Jo prisikėlimo. Kristaus nukryžiavimas ir mirtis buvo visiškas turėtų lūkesčių bei vilčių žlugimas. Jų tikėjimo krizė buvo tokia baisi, kad jos neišeina įsivaizduoti.
Pirmąją savaitės dieną pas baimės ir nevilties slegiamus apaštalus atbėgo Jėzų į Jeruzalę atlydėjusios moterys. Jos nuėjo prie Jėzaus kapo ir matė angelus, kurie priminė joms paties Viešpaties žodžius apie būsiantį prisikėlimą ir liepė neieškoti gyvojo tarp mirusiųjų. Apaštalai nepatikėjo moterų liudijimu. Tos dienos vakare prisikėlęs iš numirusių Jėzus pasirodė ir jiems. Tą pirmąją savaitės dieną Tomo su jais nebuvo. Nors Jėzus iš tiesų prisikėlė, Tomas netikėjo bendražygių pasakojimu. Galima tik nuspėti, kaip didžiausio žmonijos istorijos įvykio tikrovė iš lėto smelkėsi į mokinių sąmonę. Po savaitės Jėzui vėl pasirodžius susirinkusiems apaštalams, Tomas buvo kartu ir patikėjo Viešpaties prisikėlimu. Tačiau turėjo praeiti dar kelios savaitės, ir Viešpats dar daug kartų jiems pasirodė bei kalbėjosi su jais apie Dievo karalystę, kad apaštalai pradėtų po truputį suprasti, jog prasidėjo naujasis pasaulis.
Ir štai, dar vienas pokalbis su prisikėlusiu Kristumi ir Jo ištartas pažadas: <...> jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia (Apaštalų darbų 1 skyriaus 5 eilutė). Išgirdus šį pažadą apaštalams atgijo Izraelio karalystės atkūrimo viltys, bet Viešpats prabilo apie nelauktai kitokią Dievo jiems skirtą ateitį: Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių (ten pat, 8 eilutė).
O tuomet dar vienas netikėtumas – jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių (ten pat, 9 eilutė). Tai įvyko ant Alyvų kalno, šalia Jeruzalės.
Apaštalai grįžo į Jeruzalę ir tame pačiame kambaryje, kuriame valgė su Jėzumi paskutinę vakarienę, vieningai atsidėjo maldai. Artėjant Sekminių dienai jiems tapo aiškus jų pašaukimas – liudyti Kristaus prisikėlimą.