Kūrėjo apsireiškimai žmonijos istorijos eigoje nėra atsitiktiniai įvykiai. Jo veiksmų logika mums dažniausiai lieka nesuprantama, nes esame riboti bei susireikšminę kūriniai, galvojantys, jog sugebėsime teisingai įvertinti Kūrėjo sprendimus, save statydami į Jo vietą.
Šventasis Raštas mums liudija apie tuos apsireiškimus, bet mes dažniausiai pasižiūrime į juos labai lengvabūdiškai, nesuprasdami jų svarbos. Štai Senajame Testamente užrašyti įvykiai – Dievo pažadas mūsų protėviams, kad galiausiai būsime išvaduoti iš Nuopuolio nevilties, Jo apsireiškimai Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, Juozapo sapnai, Mozės matytas degantis krūmas ir jo bendravimas su Kūrėju ant liepsnojančio Sinajaus kalno, Psalmių knygoje užrašytos karaliaus Dovydo vizijos, pranašų ištarmės. Visi tie įvykiai ypatingai reikšmingi, nes jie tiesė kelią, kuriuo į žūstantį pasaulį atėjo Jėzus Kristus – vienintelė kiekvieno žmogaus viltis.
Po Nuopuolio, kai mūsų protėviai atvėrė duris melui, buvo nebeįmanoma mums patiems rasti išeitį. Jokios mūsų pastangos nebegalėjo grąžinti į prarastą padėtį – artimą ryšį su Kūrėju. Vienoje iš psalmių skaitome baisią ištarmę: Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų. Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo. Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno (Psalmių knygos 14 skyriaus 1–3 eilutės).
Tačiau Kūrėjas, sukūręs mus pagal savo atvaizdą, nepaliko žūstančių savo kūrinių. Nepaisydamas viso priešinimosi iš mūsų pusės, Jis rado būdą tapti vienu iš mūsų. Dievas Sūnus tapo žmogumi ir mirdamas ant kryžiaus už mūsų nuodėmes atvėrė duris iš nevilties pasaulio kiekvienam, kuris Juo patikės.
Šis neįsivaizduojamai didingas Kūrėjo apsireiškimas iš esmės pakeitė žmonijos istorijos kryptį. Jėzus Kristus kiekvieną Juo patikėjusįjį sutaiko su dangiškuoju Tėvu. Galiausiai Kūrėjas gali apsireikšti kiekvieno tikinčio Jėzumi žmogaus širdyje.
Viešpats Jėzus, prisikėlęs iš mirusiųjų, buvo paimtas Tėvo dešinėn, gavo iš Jo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tikintiesiems Tiesos Dvasią.
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios... (Apaštalų darbų 2 skyriaus 1–4 eilutės).