Kai prieš trejus metus Vilniaus krikščionių gimnazijos direktorius Valdas Statulevičius su šeima nusprendė persikelti gyventi į Alytaus rajone esantį Dapkiškių dvarą, daugeliui tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Vis dėlto brangūs gimnazijos mokytojai Valdas ir Jurga buvo išlydėti į naują gyvenimo kelią, daugeliui bendruomenės žmonių palaikant juos ne tik žodžiais, bet ir gerais darbais, padedant įsikurti apleistame dvare. Prabėgus šiek tiek laiko ir persikraustymo emocijoms nurimus, iš arčiau pažvelkime, kuo gi šiandien gyvena ši šeima. Tad kalbinu Valdą ir Jurgą Statulevičius.
Įdomu išgirsti, kaip ir kodėl jūsų šeima iš sostinės persikėlė gyventi į Dapkiškių dvarą Alytaus rajone.
Valdas: Maždaug prieš 7 metus susimąsčiau apie savo tikėjimą ir savo krikščionybės realumą. Supratau, kad gyvename pakankamai patogiai. Nuo pat įtikėjimo į Kristų pradžios – 30 m. kartu su žmona Jurga tarnaujame vaikams ir paaugliams. Abu esame mokytojai – džiaugiamės prasmingu darbu bei šeima, užaugusiais vaikais, kurie, kaip ir mes, noriai eina į bažnyčią. Žiūrint išoriškai – tiesiog tobula krikščionybė. Bet ėmiau klausti Dievo: „Ar tikrai tai viskas? Pasensiu ir taip numirsiu?“ Tuomet į rankas pakliuvo kelios knygos: Polo Vošerio „Evangelijos jėga ir žinia“, Čarlzo Railio „Šventumas“ ir Džono Paiperio „Nešvaistykite savo gyvenimo“. O Jurga tuo metu skaitė Riko Voreno „Gyvenimas dėl tikslo. Kam aš čia esu?“ Visas minėtas knygas galėtų apibendrinti ant Paiperio knygos viršelio užrašyta amerikietiška svajonė: viena pagyvenusi pora anksčiau išėjo į pensiją ir išvyko į kelionę jachta. Jie braidė paplūdimiu, rinko kriauklytes… Autorius klausia: „Jūs rimtai? Gyvenimo pabaigoje savo Kūrėjui atnešite šias kriauklytes?“ Tuomet susimąsčiau… Nors esame išgelbėti iš malonės, nereiškia, kad nereikia nieko daryti. Mane įkvepia Jėzaus pamokymai, tarkim, palyginime apie talentus – žmogus, kuris jų nenaudojo, pakliuvo į pragarą, o palyginime apie ožius ir avis buvo priekaištaujama ne dėl to, kad jūs nelankėte bažnyčios, blogai šlovinote ar mažai meldėtės… Ne, jūs priskirti prie ožių, nes kažko nepadarėte – neaplankėte, nepamaitinote, neaprengėte… Viskas susiję su veiksmu. Tuomet susimąsčiau: „Dieve, kam aš čia esu? Ką turėčiau padaryti, kad Tave pradžiuginčiau?“ Juk Jis išgelbėjo mane tam, kad pakeistų ir padarytų naudingą kitiems, kad neščiau šlovę Jam ir Jo karalystei. Tos knygos pradėjo keisti mano mąstymą. O kai nepasitenkini tuo, kas yra, ateina pokyčiai. Tuomet su žmona paėmėme globoti du vaikus.
Vilniaus krikščionių gimnazijos direktoriumi buvau 12 metų. Kai tapau direktoriumi, mokinių buvo apie 100, tad džiaugiausi, kad man išeinant jų buvo daugiau – jau 200. Per tą laiką mokykla tapo gimnazija, susiformavo profesionalus ir draugiškas kolektyvas, laimėjome gimnazijos modernizavimo projektą techniškai atnaujinti mokyklą ir tai padarėme, tapome žinomi visuomenėje. Nors iššūkių buvo daug, džiaugiuosi, kad mums pavyko juos įveikti. Atėjo laikas, kai tapau paslankesnis pokyčiams, norėjosi naujų iššūkių. Niekada nemaniau keisti darbo, nes būti gimnazijos direktoriumi ir dirbti su vaikais bei jaunimu man labai patiko. Prisiminimai apie mokyklą – patys geriausi. Jeigu pasiilgčiau apkabinimų, gerų žodžių, pirmiausiai važiuočiau į Vilniaus evangelinę bažnyčią, kur visada esame laukiami, daugelis žmonių nori pasikalbėti, pabendrauti… Tikrai labai vertiname šioje bažnyčioje praleistus 30 metų.
Kai prasidėjo karantinas ir visiems teko dirbti, o vaikams mokytis nuotoliu, kilo įvairių minčių... Su Jurga seniai svajojome auginti daugiau vaikų, tad ėmėme intensyviau svarstyti apie vaikų globą. Tačiau supratome, kad Vilnius nėra ideali vieta vaikams augti. Norėtųsi turėti daugiau žemės, daugiau erdvės name, kad vaikai turėtų savo kambarius, o lauke – daugiau gamtos, ramybės, kad galėtų miške pasivaikščioti, nusiraminti ar prie ežero pažvejoti. Pradėjau mąstyti, kaip mūsų namą iškeisti į didesnį. Net negalvojome palikti gimnazijos, tiesiog norėjome pakeisti gyvenamąją vietą. Pradėjau žvalgytis, bet aplink Vilnių viskas buvo per brangu, tad ėmiau ieškoti po visą Lietuvą – kas siūlo kokias sodybas. Kai pamačiau skelbimą, jog parduodamas Dapkiškių dvaras su stovyklaviete, iškart užsikabinau. Parodžiau Jurgai – jai nepatiko. Bet aš atkakliai kasdien vis rodydavau jai tą dvarą. Tuomet ji suirzusi vieną dieną sako: „Na gerai, važiuojame pasižiūrėti.“ Ji galvojo, kad pamatęs savo akimis, kaip ten baisu, nurimsiu. Bet kai ten nuvažiavome, iš karto supratau, kad tai mūsų vieta.
Jurga, o kaip tu priėmei mintį, kad teks viską palikti?
Jurga: Praėjo jau treji metai, tad dabar nurimau, bet pradžioje man išties buvo labai sunku. Aš visiškai nemąsčiau apie kraustymąsi kažkur kitur gyventi. Galvojau, kad susensiu Vilniuje, išeisiu į pensiją dirbdama Vilniaus krikščionių gimnazijoje, ,,kišiuosi“ į savo auklėtinių gyvenimą ir būdama senutė auginsiu jų anūkus. Na, ir kartais pagalvodavau, kad gal galėtume pagloboti dar keletą vaikų, bet tai buvo dešimtmečio planas.
Kai, prasidėjus karantinui, Valdas pradėjo rodyti sklypus ir tą baisų dvarą, visiškai nekreipiau dėmesio. Aš jam rodydavau savo rastus variantus – gražius, mažučius vienkiemius, kur galėtume apsigyventi su dar keliais vaikais. Bet aš ieškojau netoli Vilniaus, kad galėtume ir toliau dirbti Vilniaus krikščionių gimnazijoje. Deja, viskas susiklostė kitaip.
Kai Valdas antrą, trečią, ketvirtą kartą parodė to dvaro nuotraukas, pasiūliau nuvažiuoti pažiūrėti, piktai mąstydama, kad jam tikrai nepatiks. Ir mes nuvažiavome. Prisipažinsiu, man labai patiko ten tvyranti ramybė ir erdvė… Aš tik po metų suvokiau, kad Valdas čia pamatė stovyklavietę, kur galėtų vykti stovyklos vaikams, paaugliams, šeimoms, patys galėtume vesti įvairius renginius arba išnuomoti patalpas.
Pasikvietėme draugų šeimą pažiūrėti, ar nesikraustome iš proto. Tas vyras labai ramus, išlaikytas, skubotai nepriima sprendimų. Jie atvažiavo, pabuvo čia valandą ir sako: „Vau! Pirkite! Visapusiškai padėsime ir palaikysime.“ Aš netekau amo. Tuomet nusivežėme dar vieną draugę. Ji stovi ir verkdama sako: „Aš taip noriu pasakyti jums čia nesikraustyti, bet negaliu, nes matau, kad jūs šiai vietai reikalingi.“ Tada labai aiškiai supratau, kad turiu pasitikėti savo vyru ir juo sekti.
Per šiuos trejus metus Viešpats mane daug ko išmokė. Tik sulaukusi 50-ies ir santuokoje išgyvenusi 30 metų supratau, kad vyrams tikrai įdėta kurti, užvaldyti, įgyvendinti didelius projektus. Ne visada tai sutampa su mūsų moteriška vizija. Ir tai iššūkis – priimti ir pasitikėti savo vyru. Juk man, kaip moteriai, labai svarbus saugumas – šeima, vaikai, jų gerovė. Mano vizija buvo labai paprasta: gal ir galime po truputėlį šiame dvare krapštytis, tik kaip jį nusipirkti – juk negausime paskolos... Tačiau per 2,5 mėn. visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Valdas po savaitės pareiškė, kad reikėtų parduoti mūsų namą. Sakiau: „Tu išprotėjai? Tai mano mamytės, senelių palikimas. Mūsų namai, statyti mūsų pačių rankomis. Nesąmonė!“ Viską spręsti teko labai greitai.
Netikėtai, turbūt per savaitę, atsirado mūsų namo Vilniuje pirkėjas, ir Valdas sako: „Žiūrėk, Jurga, turime per naktį apsispręsti. Darysime taip, kaip tu pasakysi. Aš to noriu, bet jeigu tu nenorėsi ir atsisakysi, viską atšauksime.“ Prieš tai savo projektą pristatėme dukrai Agnei ir jos vyrui Endriu (Andrew), pakvietėme prie mūsų prisidėti – jiems tektų iš Londono grįžti į Lietuvą. Jie taip pat turėjo vos per kelias dienas padaryti sprendimą. Nors jie gyvai nematė dvaro, paskambinęs Agnės vyras Endriu pranešė: „Aš noriu. Mes grįšime pas jus.“
Tada liko tik man apsispręsti. Tą naktį Viešpats man parodė, kokia malonė, kad vyras veda šeimą. Jis tarsi kalbėjo: „Aš daviau valdžią vyrui padaryti tave laimingą. Jeigu tu nuspręsi likti čia, tu jo laimingo nepadarysi, nes ne tau duota valdžia vadovauti.“ Supratau, kad Valdui reikia tų iššūkių, ir sutikau: „Gerai, imam.“ Viskas vyko labai greitai – šokas buvo ir gimnazijos mokiniams, ir tėvams, ir man pačiai.
Pirmaisiais metais čia gyventi buvo tikrai sunku ir šalta, nes dvaras buvo lyg kiauras maišas: ką nors pastatai, o šalia kas nors sugriūva, vieną vietą užlopai, pradeda varvėti šalia… Rašiau net Vaikų teisėms, prašydama, kad neatimtų mūsų globojamų vaikų dėl laikinai prastų gyvenimo sąlygų. Didžiulis Dievo stebuklas ir pagalba buvo gausiai mums padėti atvykdavę žmonės. Darbo visada pilna, kartais tiesiog pavargsti, bet, žiūrėk, atvažiuoja kas ir sako: „Aš padėsiu suvežti malkas.“ Puiku! Tada ir vėl įsikvepi…
Išties pamenu, kaip bene kiekvieną savaitgalį jūsų dvare kas nors plušėdavo...
Valdas: Labai šiltai prisimename pačią pradžią, kai patyrėme daug Dievo malonės per žmones, kurie atvažiuodavo padėti. Kokia svarbi ta reali pagalba. Žmonės atvažiuodavo į talkas tvarkyti parką – reikėjo tiesiog rinkti šakas, visas šiukšles, plytgalius ir visokį chlamą išvežti... Kai buvusiam savininkui užsiminiau, kad pas mus bus talka – atvažiuoja 40 žmonių, o prieš porą savaičių buvo atvykę 30 žmonių padėti, jis labai stebėjosi: „Kaip tai įmanoma?“ Atsakiau jam, kad mums padeda bendruomenė – mokiniai, jų tėveliai, bažnyčios tikintieji…
Kartą bendravome su žmonėmis, kurie išsinuomojo pirtį, – jie stebėjosi, kad tiek daug visko dvare jau padaryta, nors mūsų vos keli žmonės. Papasakojau, kad dirbome ne vieni: mums padėjo ne tik samdomi meistrai, bet ir paprasti žmonės, kurie dėl mūsų aukodavo savo savaitgalius, – tai suteikė didelę moralinę ir realią paramą. Buvo atvejų, kai mes su Jurga verkėme iš dėkingumo… Dievas tiesiog paragindavo žmones atvažiuoti mums padėti. Atvažiuodavo net tie, kurių nelabai pažinojome. Žmonės išvažiuodavo laimingi, o mes likdavome be galo įkvėpti ir dėkingi. Tai ir yra tikras krikščioniškos bendruomenės gyvenimas, kai vienas kitam padedame darbais. Tuomet mano minčių besiklausanti viena moteris iš kompanijos atsiduso: „Deja, bet mes tokių draugų, kurie atvažiuotų padėti, neturime…“ Visi susižvalgė ir nuleido galvas... Pasakiau, kad mums padeda bažnyčia. Jėzus juk sako: „Tešviečia jūsų šviesa.“
Jurga: Kai prasidėjo pirmasis sezonas ir atvyko pirmieji stovyklautojai, abu stovėjome ir verkėme – dvaras prisipildė gyvybės. Pamenu, kaip prie manęs pribėgo nepažįstamas vaikas, apsikabino ir klausia: „Ar jūs šio dvaro šeimininkė? Žinokite, pas jus čia taip gera!“ Apsisuko ir nubėgo, o aš stoviu sutrikusi ir suprantu, kad tai Dievas mane sustiprino. Vaikštai ir prašai Dievo, kad ši vieta būtų palaiminimas daugeliui, nes jeigu tu tik šiaip sau čia gyvensi, tai neverta… Kai dvaras prisipildo gyvybės, kai vaikai čia pietauja, bėga maudytis, rungtyniauja estafetėse, tada supranti – verta aukotis.
Viešpats po truputį ir man atskleidžia Valdo matytą viziją: čia bėgios vaikai, visiems bus gera, bus vietos įvairioms stovykloms. Vieta tikrai nuostabi: čia galima pasivaikščioti, rengti žygius, šalia eina ir Camino kelias, driekiasi nuostabūs ežerai. Džiaugiamės, kad sugebėjome pasikviesti ir ukrainiečių vaikų. Įdomu, kad apie 1987 m., po Černobilio elektrinės sprogimo, šiame dvare veikusioje pionierių stovykloje ilsėjosi ir vaikai iš Ukrainos. Simboliška, kad dabar ši vieta vėl priima ukrainiečius. Kai gali priimti nuo karo bėgančius vaikus, viskas tampa labai prasminga. Tuomet supranti, dėl ko dirbame, vargstame…
Minėjote, kad norite globoti daugiau vaikų...
Valdas: Mes esame tam atviri ir Dievui duotų pažadų neatsisakome, bet kol kas nieko nevyksta... Parašėme prašymą tapti šeimyna ir norime paimti auginti daugiau vaikų, bet savivaldybė teigia, kad negali padėti, nes neva tokių vaikų neturi. Kita vertus, kol kas neturime įrengę patalpų, kad galėtume priimti papildomai dar bent 4 vaikus. Dabar gyvename septyniese: mes su Jurga, dukra Agnė su vyru Endriu, du mūsų globojami vaikai ir mama – ir toliau įrenginėjame patalpas. Kad galėtume pasiimti daugiau vaikučių, jais rūpintis, vežioti į būrelius Alytuje, reikėtų finansinės paramos, mat tektų pirkti autobusiuką ir kt., bet bankai atsisako duoti paskolą, nes dirbame pagal verslo liudijimą.
Kokio dydžio jūsų dvaras?
Valdas: Aptvertas sklypas su dvaru, kuriame XIX a. gimė ir augo Simonas Konarskis, užima 6,5 ha. Dvaro teritorijoje sovietmečiu buvo įrengta Alytaus medvilnės kombinato stovyklavietė vaikams. Šį paveldą sudaro 7 pastatai, 2 tvenkiniai, parkas. Yra krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelės bei pievos, pasivaikščiojimo takeliai, kurie buvo apaugę žole, o pastatai labai apleisti... Norint prikelti dvarą naujam gyvenimui, darbo vis dar labai daug. Todėl esame be galo dėkingi visiems, kurie atvažiuodavo mums padėti. Tai buvo didelė Dievo malonė, drąsinanti judėti pirmyn, nes kartais mąstant, kaip pavyks susidoroti su iššūkiu įrengti patalpas, prislėgdavo neviltis...
Antrame dvaro aukšte jau įrengti miegamieji kambariai, bet šaltuoju metu patalpos dar nešildomos, tad jie skirti tik vasaros stovykloms. Apačioje yra dvi menės – didelės salės, kuriose menininkai Laisvis ir Beata Januliai neatlygintinai įrengė Simono Konarskio ekspoziciją, kur vyksta edukacijos moksleiviams – juos pagal Kultūros pasą veda Jurga su dukra Agne.
Jurga: Stovyklų metu mažesniojoje menėje maitinami vaikai, o didesniojoje vyksta įvairūs renginiai, susirinkimai.
Valdas: Dvare daugiausia veiklos vyksta vasarą, šaltuoju metų laiku atviros tik minėtos dvi salės ir rūsys. Žmonės nuomoja patalpas įvairioms šventėms, jubiliejams ir pan. Ten jau šventė ir vestuves. Šalia dvaro yra virtuvė ir tarnų namas, kuriame mes septyniese gyvename. Po mūsų namu yra rūsys, o pačiame dvare – du autentiški XVIII a. rūsiai, menantys S. Konarskio laikus. Netoliese stovi katilinė, kuri šiuo metu yra visiškai atnaujinta. Ten įrengėme pirtį, priešpirtį, sumūrijome pečių, kur kepame picas ir vyksta edukacijos, yra ir sporto salė.
Esame ypatingai dėkingi Laisviui ir Beatai Januliams, kurie savo noru įrengė menes pagrindiniame pastate. Su jais susitikome vieną sekmadienį Druskininkų evangelinės bažnyčios susirinkime, kuriame pamokslavau. Po susirinkimo jie priėjo prie mūsų ir sako: „Mes norime jums padėti.“ Po savaitės Laisvis su Beata atvažiavo į dvarą, apžiūrėjo, kai ką nusifotografavo, o po poros mėnesių Laisvis atsivežė pilną mašiną medžiagų. Viskas buvo jau suprojektuota… Kai jie ėmėsi darbo, mes išsižiojome – per savaitę dvaras pasikeitė neatpažįstamai! Jie tikri profesionalai.
Vasarą dvare vyksta stovyklos, o kokia veikla žiemą?
Valdas: Vasaros metu – nuo birželio galo iki rugpjūčio pabaigos – vyksta 8 stovyklos.
Jurga: Nuomojame patalpas 6 stovykloms, o 2 organizuoja mūsų šeima. Galime sutalpinti 140 žmonių. Rudenį rengiame Šeimų atgaivos savaitgalius, vyksta įvairios pramogos moksleiviams: edukacijos „Pabėgimas iš Dvaro“, „Pažink Simoną Konarskį“, picų kepimas, bei pirties malonumai suaugusiems.
Valdas: Šiuo metu daugiausia rengiame picų kepimo užsiėmimus, kuriuos deriname su pažintinėmis edukacijomis. Patys mokėmės kepti picas: samdėme mokytoją, baigėme intensyvius kursus, sukaupėme daug receptų. Be to, Pirties akademijoje mokiausi pirtininko meno ir dabar galiu teikti profesionalias pirtininko paslaugas.
Jurga: Po daugybės edukacijų ir įvairių patirčių džiaugiamės, kad žmonės išvažiuoja laimingi ir net nori čia sugrįžti. Darbas nenueina veltui. Džiaugiamės ne tik dėl to, kad mums pavyko, bet ir kad žmonėms čia gera.
Kaip žmonės sužino apie jūsų veiklą Dapkiškių dvare?
Valdas: Žinomumas sklinda po truputį – iš lūpų į lūpas, bet padeda ir reklamos feisbuke, instagrame, už kurias atsakinga Agnė. Ji puikiai režisuoja trumpus siužetus ir yra labai darbšti. Šiuo klausimu taip pat konsultuoja sūnus Ainis, kuris moka reklamuoti kitas įmones ar verslą. Smagu, kad žmonės mus stebi internete. Kartą nuvažiavus į Alytų žmogus man sako: „Aš jus pažįstu“, nors aš jį matau pirmą kartą. Pasirodo, jis seka mus feisbuke.
Jurga minėjo, kad tu, Valdai, esi vizionierius. Kokios naujos tavo vizijos?
Valdas: Kol kas dar nesutvarkytas vienas pastatas – buvę kultūros rūmai, kur yra didelė sporto salė, seniau buvo ir kino teatras. Norime visa tai atgaivinti, bet reikia daug investicijų, nes kol kas per stogą dar varva ir pan. Šis prie miško esantis pastatas yra panašaus dydžio kaip dvaras – didelis. Kada nors gal ir jį sutvarkysime… Esame padavę paraišką ir dalyvaujame europiniame projektų konkurse, bet dar nežinome, ar gausime paramą. Labai reikėtų sutvarkyti ir futbolo aikštę…
Svajojame daugiau dėmesio skirti sveikatinimuisi. Kadangi abu esame kūno kultūros mokytojai, buvę profesionalūs sportininkai, mums rūpi sveika gyvensena. Neseniai surengėme „Sportuolių savaitgalį“. Visą savaitgalį vyko paskaitos ir praktika – mankšta, šiaurietiškas ėjimas, šalčio-karščio terapija: einame į pirtį, o po to ir į tvenkinį įbrendame. Viskas susiję su judesiu, nes tai senstant labai aktualu. Pamenu, skaičiau H. G. Hendrickso knygą „Keiskime gyvenimus mokydami“, kur autorius pasakoja, kaip vienas dėstytojas kelių šimtų studentų paklausė: „Jūs visi norite tarnauti Dievui, bet ar norėtumėte Jam tarnauti ilgiau?“ Ir jis išdėstė, kad mankštinimasis gali prailginti tarnavimo laiką 10 ar net 15 metų.
Labai džiaugiuosi patarnaujančiu jaunimu, bet matau, kad didžiausią krūvį visgi dažnai neša pagyvenę žmonės, tad norisi, kad jie būtų kuo stipresni. Mums su Jurga – po 52 metus ir mes dar galvojame globoti daugiau vaikų. Ar mes supermenai? Ne, paprasti žmonės, todėl kiekvieną rytą atsikėlę darome mankštą...
Jurga: Po praėjusio vasaros sezono nuo didelio fizinio krūvio ir įtampos buvo pašlijusi mano sveikata. Rugpjūtį vos iš lovos atsikeldavau, o po ukrainiečių stovyklos abu su Valdu susirgome plaučių uždegimu. Tuomet supratau: noriu būti fiziškai stipri ir dirbti visu pajėgumu, kad kitiems nebūčiau našta, bet pati galėčiau patarnauti. Noriu ne prailginti gyvenimą, bet gyventi kokybiškai. Taip ir gimė naujas „Sportuolių“ projektas – kviečiame žmones atvykti savaitgaliais, juos apmokome, užduodame namų darbų ir toliau bandome bendrauti nuotoliniu būdu – aptariame jų klausimus, bėdas.
Taip pat norėtume tęsti projektą „Šeimų savaitgalis“. Savaitgalių metu susirinkusios šeimos turi galimybę ne tik klausytis teorijos apie santykius, atlikti praktines užduotis, bet ir juos kurti, bendrauti su kitomis šeimomis, klausytis gyvų liudijimų. Šiais laikais šeimos yra labai atakuojamos, liūdna, bet net ir tarp krikščionių paplitęs „lengvasis skyrybų procesas“. Kartais net rankos svyra: matai, kad seminaro metu atšyla sutuoktinių santykiai, jie išvažiuoja palaiminti, bet vėliau išgirsti, kad išsiskyrė… Kodėl? Juk krikščionys turi gyvąją viltį – Kristų. Su Valdu labai išgyvename dėl šeimų ir norėtume joms padėti, todėl domimės, klausomės įvairių seminarų. Svarbu skleisti kitokią žinią, nei skleidžiama pasaulyje, nes jis dažniausiai meluoja. Kaip ir paaugliams svarbu kalbėti, kad jie yra brangūs ir mylimi, nes dažnai jie girdi melą.
Projektų išties nemažai, bet viskam reikia finansų. Kaip sprendžiate šį klausimą?
Kadangi dvaras yra valstybės paveldas, bankai nenori finansuoti ir drausti, nes yra ir medinių pastatų. Visus pastatus apdrausti kaip vieną objektą neįmanoma, todėl niekas neduoda paskolos. Esame pasiėmę vieną kreditą iš Kredito unijos su milžiniškomis palūkanomis, ir tai labai didelė našta.
Vis dėlto džiaugiamės, kad visą vasarą vyksta krikščioniškos stovyklos vaikams, paaugliams, jaunuoliams: liepą vyksta mūsų Bendrijos (LEBB) stovyklos, vėliau „Discovery“ stovykla ir Alytaus sporto mokyklos stovykla. Net ir mūsų bendrijos bažnyčių – Alytaus, Kauno, Kėdainių, Druskininkų – įsteigti Vaikų dienos centrai susivienijo ir vasarą Dapkiškėse organizuoja vieną stovyklą. Visos šios stovyklos mums ir parama, ir palaikymas. Deja, vasara trumpa, tad laiko stovykloms nedaug. Pernai per paskutines dvi rugpjūčio savaites surengėme 2 stovyklas ukrainiečiams. Tai išties buvo didelis iššūkis, nes norinčių atvykti daug, o tarnaujančiųjų buvo vos 10 žmonių.
Jurga: Tenka pasitikėti Dievu, Jo malone, ir ačiū Dievui – nebadaujame. Džiaugiamės, kai pavyksta dvarą įveiklinti – vedame edukacijas, nuomojame patalpas šventėms.
Minėjote, kad praėjusią vasarą turėjote išskirtinį projektą – dvi stovyklas ukrainiečių vaikams.
Valdas: Taip, vasarą pavyko suorganizuoti net tris autobusus, pilnus ukrainiečių vaikų – 90 vaikų buvo iš Mariupolio ir apie 50 vaikų iš Ukrainos krikščioniškų mokyklų.
Jurga: Po dviejų stovyklų ukrainiečiams jautėmės labai pavargę ir galvojome, kad kitais metais tiek daug vaikų priimti nepajėgsime. Bet prieš atsisveikinant staiga prie manęs pribėgo viena ukrainietė mokytoja, apsikabino dėkodama, kad mūsų stovykla nors trumpam padėjo jai pamiršti karo baisumus. Jos vyras žuvęs fronte, ji liko viena su trimis vaikais… Tada pasijutau kaip Šindleris ir pagalvojau: „Taigi aš galiu priimti dar daugiau vaikų, turime dar daugiau lovų.“ Ir supratome, kad ir vėl kviesime ukrainiečius į stovyklą.
Valdas: Jau pakvietėme dar daugiau ukrainiečių vaikų… Tik dabar pradėjome ruoštis kur kas anksčiau nei pernai. Mus labai palaiko Alytaus evangelinė bažnyčia, kuri jau pradėjo rinkti aukas ukrainiečių stovykloms.
Ar ukrainiečių stovykloms aukojo pavieniai žmonės?
Valdas: Nors daugiausiai aukojo pavieniai žmonės, didžiausią dalį pinigų paaukojo Alytaus evangelinės bažnyčios, kurią šiuo metu lankome, tikintieji, nemažai prisidėjo ir VŠĮ „Gyvenam“, kurio vadovė Audra Bareikienė. Džiaugiuosi, kad mus parėmė ne tik LEB bažnyčios, bet ir kitos protestantiškos bendruomenės iš Alytaus, Klaipėdos Miesto bažnyčia. Ir patarnauti ukrainiečiams atvažiuodavo žmonės iš skirtingų bažnyčių, pavyzdžiui, praėjusiais metais bažnyčios „Kristaus paliepimas“ pastorė Olga Vyšniauskienė pamokslavo vaikams rusiškai. Bet, manau, kalba nėra pagrindinė problema, tad šįmet jau pasikvietėme jaunimo iš Vilniaus, prašydami užimti vaikus, suorganizuoti jiems įvairių žaidimų. Didžiausias poreikis – kad atvyktų daugiau patarnaujančių savanorių – visiems pasidalijus našta ne tokia sunki.
Dėkoju už pokalbį. Linkiu Dievo stiprybės įveikiant visus iššūkius.