Kartą, kai vieno garbaus amžiaus pastoriaus ir garsaus teologo paklausė, kokią aukščiausią teologinę tiesą jis suvokė per savo studijų ir pamokslavimo metus, šis atsakė paprastais vaikiškos giesmės žodžiais: Jėzus mane myli – aš žinau, nes tai Biblijoj skaičiau. Iš pradžių nusišypsojau, pagalvojęs, koks tas pamokslininkas gudrus, tačiau vėliau susimąsčiau. Šis pamokslininkas perdavė man „suvenyrą“, kurį galima išgirsti iš vaikų lūpų. Nors keliaujant jam teko kopti į kalnus ir leistis žemyn, žavėtis vaizdais nuo viršūnių arba gėrėtis slėniais, jis visgi neišvengė Dievo evangelinės meilės „darželio“. Ši meilė saugojo jo širdį kaip kūdikį saugo jo lopšio sienelės.
Ar į klausimą apie svarbiausią teologinę tiesą aš būčiau atsakęs panašiai?
Dievas manimi džiaugiasi?
Kai išgirstame, kad Dievas mus myli, galime įsivaizduoti keistų dalykų. Jo meilę vadiname meilės vandenynu, dainuojame apie tai dainas, bet pernelyg dažnai plūduriuojame paviršiuje, mieliau rinkdamiesi tai, kas praktiškiau ir „aktualiau“. Pasaulis lieka neištirtas. Tačiau Dievas trokšta, kad ta dar darželyje vaikų išmokta giesmelė suskambėtų visu grožiu. Per pranašą Izaiją Jis savo tautai sako: Tu būsi šlovės karūna ir karališkas vainikas Viešpaties, tavo Dievo, rankoje. <...> Tave vadins: „Mano pasimėgimas“, o tavo šalį – ištekėjusiąja, nes Viešpats pamėgo tave, ir šalis bus sutuokta. Kaip jaunuolis veda mergaitę, taip tavo sūnūs ves tave. Kaip jaunikis džiaugiasi jaunąja, taip tavo Dievas džiaugsis tavimi (Iz 62, 3–5).
Dievui tu patinki. Jis tavimi džiaugiasi. Jis žvelgia į tave ir šypsosi. Jis žvelgia kiekvienam atpirktam savo vaikui į akis ir pasakoja apie savo meilę jam, kurią Jis parodė mums per savo Sūnų. Taip Dievas yra nusiteikęs mūsų atžvilgiu. Ne todėl, kad mes to verti, bet todėl, kad Kristus to vertas.
Tai, ką jūs paveldite Kristuje, pranoksta visas žemiškas gėrybes, – Dievas jums šypsosi. Jis džiaugiasi jus matydamas ir šypsosi kaip savo nuotakos laukiantis jaunikis. Dievas, kuris sukūrė kosmosą, apie jus gieda: Viešpats, tavo Dievas, esantis tavyje, yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, nuramins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 17).
Ar pastaruoju metu atradote ramybę, mąstydami apie Jo meilę? Ar sėdėjote ir dainavote sau: Jėzus mane myli – aš žinau, nes tai Biblijoj skaičiau? Ar panėrėte kiek giliau, kad pažintumėte Dievo širdies paslaptis, kurias Jis pasiruošęs atverti savo Sužadėtinei? Minėtas pastorius suvokė, kad Dievo meilė jam – lyg bekraštė jūra, kurią reikia tyrinėti. Bręsdamas jis nepuolė ieškoti kitų jūrų, jis mokėsi nardyti su akvalangu.
Dievas trokšta, kad tu būtum ten, kur ir Jis
Kai kurie iš mūsų apie Dievo meilę mąsto vadovaudamiesi populiariomis klišėmis ir banaliai galvoja, kad Dievo meilė – vaikiškas krikščioniškojo tikėjimo baseinėlis. Todėl negalime nurimti ir norime pereiti prie aukštesnių, svaresnių dalykų. Mes pamirštame žavėtis, kaip K. S. Luisas žavėjosi savo garsiajame pamoksle „Šlovės svoris“: „Patikti Dievui... tai būti dieviškosios laimės dalimi... būti Dievo mylimam, ne tik užjaučiamam. Jis džiaugiasi, kaip menininkas džiaugiasi savo kūriniu ar tėvas – sūnumi. Tai atrodo neįmanoma, sunkiai pakeliama šlovės našta, kurią mūsų mintys vargiai gali pakelti. Tačiau taip yra.“
Kaip pakistų mūsų maldos, kaip kitaip mes skelbtume Evangeliją, kaip kitaip garbintume ir tyrinėtume Jo žodį, jei tikėtume, kad Dievas, kurio ieškome, iš tikrųjų nori, kad mes prie Jo priartėtume! Jei tik mes garbintume Šventojo Rašto Dievą, kuris trokšta po sparnais surinkti visus savo vaikus (Lk 13, 34)!
Minėtas pastorius žinojo, kad mūsų Tėvas, savo vaikams atiduodamas karalystę, nenusuka akių. Jis sako: Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti (su malonumu atiduoda) jums karalystę! (Lk 12, 32). Iš tokios širdies jis tikėjosi sulaukti ir pagyrimo lenktynių trasos pabaigoje: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! <…> Eikš į savo šeimininko džiaugsmą! (Mt 25, 23). O, jei ir mes suprastume, kad Jėzus mirė tam, kad apsaugotų mus nuo pragaro ir nuo tolimų dangaus kampelių, kad Jis mirė tam, jog atvestų mus pas save: Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš (Jn 14, 3)!
Jis trokšta, kad mes būtume šalia, nes Jis džiaugiasi savo žmonėmis. Ar bendraujame su šiuo laimingu Dievu, – Dievu, kurio džiaugsmo kaskados gali užlieti Jo tautą amžinybėje?
Kiekvieną rytą – nauja šypsena
Džonas Paiperis visą savo gyvenimą skelbė, kad Dievas mumyse yra labiausiai pašlovinamas, kai mes esame labiausiai patenkinti Juo. O kaip būti patenkintam Juo? Mąstykite, kaip Jis džiaugiasi jumis Kristuje. Be jokių pasiteisinimų ar išlygų įsižiūrėkite ir suvokite, kaip Jis mūsų trokšta, koks iš tiesų laimingas Jis yra tarp savo išpirktų žmonių. Niekas Jo nevertė mūsų priimti, mūsų įsivaikinti.
Galbūt daugelis iš mūsų nėra tokie laimingi, nes manome, kad Dievas mumis nusivylęs, juk mes patys savimi dažnai nusiviliame... Vaikai negali ilgai džiaugtis abejingai į juos žvelgiančiu tėvu – ir mes iš to neišaugome. Vaikams patinka, kai jais džiaugiamasi.
Jiems patinka šaukti: „Tėti, pažiūrėk į mane!“, ir matyti jo šypseną, kai jie atlieka salto. Nors vis dar galime Jį nuliūdinti savo nuodėmėmis, galime nuliūdinti Dvasią, kurią Jis įdėjo į mus, Tėvo šypsena pakeičia Jo nepasitenkinimą, kaip kiekvieną rytą saulė pakeičia mėnulį. Jo juokas, kaip ir Jo gailestingumas, kiekvieną rytą vis naujas.
Norėdami daugiau šypsotis Dievo akivaizdoje, turime iš naujo atrasti Jo šypsenos reikšmę, Jo nesuvaidintą pasigėrėjimą savo tauta, kuris ir mus įkvepia džiaugtis – Juo ir Jame. Štai kur džiaugsmas: ne tai, kad mes susižavėjome Dievu, bet tai, kad Jis pirmas pasirinko mus mylėti ir mumis žavėtis. Mes niekada nesidžiaugsime labiau už savo dangiškąjį Tėvą.
Jo šypsena, Jo laimė, o ne mūsų, sukūrė visatą. Mes, trokštantys, kad Dievui kiltų Jo vardui priklausanti šlovė, mokykimės nuolat tuo remtis. Tuomet gal ir kai kurie iš mūsų, priartėję prie savo žemiškosios kelionės pabaigos, su šypsena ištarsime: Jėzus mane myli – aš žinau, nes tai Biblijoj skaičiau.
Iš www.desiringgod.org vertė Žaneta Martingale