Gražus vasaros rytas krikščioniškoje jaunimo stovykloje. Esu čia tam, kad būčiau vyresnysis draugas, padėjėjas ir sielovadininkas Dievo ieškantiems jaunuoliams. Po mankštos jaučiuosi puikiai. Kažkas krepšinio aikštelėje mėto kamuolį. Prisijungiu. Pataikau. „Dar turiu parako“, – pagalvoju. Gal sužaidžiam? Seniai to nedariau – prasta aikštelės danga, bet tegu jaunuoliai pamato, kad pastorius myli krepšinį. Po kelių atakų mes atsiliekame. Mano judesiai nebe tokie, kaip anksčiau: nepašoku, nepataikau. Tikriausiai iš šono atrodau juokingai, bet komandos draugams taip pat nesiseka. Veržiuosi pro dešinę, slystu ir stipriai drėbteliu sėdyne ant asfalto. Atsitokėjęs pamatau, jog kairės kojos kelis ne vietoje. Pajudinu – kelis sugrįžta į vietą, bet jaučiu, kad turiu bėdą. Neklydau – trūko keturgalvio raumens sausgyslė. Reta, bet sunki trauma. Mane operavo, kelį įmobilizavo, skyrė reabilitaciją, bet pasekmes jaučiu iki šiol. Išmokau kelias pamokas, viena iš jų – edukacinė: supratau, kad neatitinku tam tikrų standartų ir nebegaliu padaryti to, ką maniau galįs. Tai skaudžiausia. Priimti savo fizinį ir dvasinį neįgalumą – nelengva.
Neseniai aptarėme klausimų ciklą iš Naujojo miesto katekizmo apie Dievo įstatymą (7–12 klausimai) ir toliau kalbėsime, kaip tinkamai naudotis Įstatymu (13–15 klausimai). Šiame straipsnyje pažvelgsime į savo dvasinio ir moralinio neįgalumo problemą, su kuria neišvengiamai susiduriame bandydami nuoširdžiai vykdyti Įstatymą. 13-as klausimas klausia: Ar kas nors gali tobulai vykdyti Dievo įsakymus? Atsakymas prablaivo nuo tikrovės neatitinkančių įsivaizdavimų: Po nuopuolio joks žmogus nepajėgė ir nepajėgia tobulai vykdyti Dievo įsakymų; kiekvienas iš mūsų nuolat jiems nusižengiame mintimis, žodžiais ir darbais.
Teologiškai giminingas Heidelbergo katekizmas į panašų klausimą atsako taip: Ne, nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti (5 klausimas). Šis mūsų neatitikimą Dievo moraliniams standartams konstatuojantis atsakymas remiasi Šventuoju Raštu: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! (Rom 3, 10–12). Daugeliui tai neatrodo akivaizdu – todėl esame panašūs į save pervertinantį pagyvenusį pastorių krepšinio aikštelėje. Tiesa paaiškėja, kai prireikia ramentų.
Nepataiko visi
Tikriausiai nerasime nė vieno, kuriam būtų malonu patirti nesėkmę. Krepšininkas išgyvena dėl netaiklaus lemtingo metimo, abiturientas – dėl neišlaikyto egzamino, keliautojas niršta, nes pavėlavo į lėktuvą, vaikinas kenčia, nes mylima mergina atsisakė tekėti. Nesėkmės būna įvairios, o nusivylimo mastas priklauso nuo to, kiek tas dalykas mums svarbus. Nesėkmes išgyvename skausmingai ir jautriai. Kodėl? Galbūt jos – tik užuomina apie didžiausią nesėkmę? Hebrajų kalbos žodis „chata“, reiškiantis nesėkmę, vartojamas keliomis reikšmėmis: jis gali reikšti tiek šaulio nepataikymą į taikinį, tiek nuodėmę – didžiausią žmonijos problemą. Būtent nuodėmė, atsiradusi po Nuopuolio, yra didžiausių mūsų nesėkmių Dievo ir žmonių atžvilgiu priežastis.
Remdamiesi Biblija, galime išskirti tris žmonijos istorijos laikotarpius. Pirmasis – nuo Sukūrimo iki Nuopuolio, kai Adomas ir Ieva gyveno rojuje ir buvo „galintys nenusidėti“. Tačiau Adomas nusidėjo, todėl visi po jo gimstame „negalinčiais nenusidėti“. Nuodėmė užtraukia kaltę ir Dievo rūstybę. Todėl Dievas siuntė Sūnų, kad pasmerktų mūsų nuodėmes ir išpirktų mus mirdamas ant kryžiaus (žr. Rom 8, 3), taip tikintiems Jo vardu būtų atleista. Mes gyvename antruoju laikotarpiu – malonės laiku. Bet net ir tikri krikščionys vis dar negali nenusidėti. Jie nenori to daryti, nusideda mažiau, bet vis tiek nusideda. Šioje „nepatogioje“ padėtyje jie laukia galutinio atpirkimo, kai Kristus sugrįš, mirusieji prisikels, įsiviešpataus dangus – trečiasis laikotarpis – ir atpirktieji taps „negalinčiais nusidėti“.
Ši biblinė schema padeda blaiviai vertinti realybę. Sutinkame žmonių, kurie ignoruoja Dievo įstatymą ir savo nuodėmių nelaiko nesėkme. Net kai jų gyvenimas „važiuoja pro šalį“, jie neprabunda tiesai ir nesuvokia, jog artėja „stotis“, iš kurios traukiniai nebegrįžta. Sutinkame ir tokių, kurie į Įstatymą žiūri paviršutiniškai, neįžvelgia dvasinės jo prasmės ir galvoja, kad jo laikosi nuo jaunystės (žr. Mt 19, 18–20). Jėzus dažnai išsklaidydavo tokias iliuzijas – pašnekovai pasitraukdavo nuliūdę (žr. Mt 19, 22). Nėra teisaus, nėra nė vieno. Į taikinį nepataiko visi.
Mintimis, žodžiais ir darbais
Jėzus dažnai nuliūdindavo tuos, kurie pasitikėjo savimi. Mat Dievo palaiminimai skirti tik tiems, kurie suvokia savo dvasinį skurdą ir liūdi dėl savo didžiausios nesėkmės – nuodėmės (žr. Mt 5, 3–4). Nors krikščioniui atleista ir jis gyvena su Šventąja Dvasia, vis tiek nusideda. Jis to nenori, net nekenčia nuodėmės, bet iš silpnumo nusideda, nes metas, kai „negalės nusidėti“, dar neatėjo. Apaštalas Jonas rašo visiems Dievo vaikams: Jei sakome, kad neturime nuodėmės, klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. <...> Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio (1 Jn 1, 8–10). Buvo ir vis dar pasitaiko melagių, norinčių pasigirti, kad nenusideda. Tu gali meluoti sau, bet žinok, kad po Nuopuolio nė vienas žmogus nepajėgia tobulai vykdyti Dievo įsakymų – visi nusižengiame mintimis, žodžiais ir darbais.
Nusižengiame ne tik veiksmais – kartais užtenka žodžio ar net minties. Pavyzdžiui, pasikviečiate svečių į naujus namus – atrodytų, puiki iniciatyva. Anot jūsų, tikslas – bendrystė, draugystė. Tačiau atvykus svečiams jūsų mintis užvaldo puikybė: rodote naują terasą, paminite už ją sumokėtą kainą, demonstruojate prabangią virtuvės įrangą. Gal dar užeikime į garažą? O ten naujas hibridinis automobilis. Gėda net sakyti, ką iš tiesų tuo metu galvojate... Nors garsiai nieko blogo nepasakėte ir nepadarėte, mintyse – puikybės audra ir gėda dėl savo tuštybės. Taip nusidedame savo mintyse. Kartais prieš kalbėdami net nespėjame pagalvoti – žodžiai kaip rupūžės šoka iš burnos. Tada pats išgirsti ir susimąstai, ką pasakei. Tau atrodo, kad „išsisakei“, „išsivalei“, tau „palengvėjo“, bet kitiems tai – nuodai, nešantys skausmą ar net mirtį.
Mūsų kūnas turi motorinę atmintį – kai kuriuos veiksmus atliekame nesąmoningai: vairuojame, spausdiname, grojame. Taip atliekame ir blogus dalykus – rankos automatiškai griebia telefoną, kai tai nebūtina, kojos veda į parduotuvę dar vienų batų, pirštai patys spaudo televizoriaus pultelį, užuot atsistojus ir ėjus į bažnyčią. Nuodėmė reiškiasi įvairiais būdais, bet dažniausiai ji veikia iš vidaus į išorę. Pranašas Jeremijas rašo: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras? (Jer 17, 9). Jėzus tęsia: Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai <...>. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų (Mk 7, 21–23). Turime bėdą. Ką daryti?
Ką daryti?
Praėjusios vasaros atostogų metu, po operacijos, sėdėjau fotelyje su ištiesta koja ir galvojau: ką visa tai reiškia? Šeima išvykusi prie jūros, o aš vienas grumiuosi su liūdesiu, vienatve, nerimu. „Operacija pavyko, koja gyja, taip nutinka – viskas bus gerai“, – sakau sau, bet akyse tvenkiasi ašaros. Suprantu – Dievas su manimi. Jis arti „palaužto vyro“. Fizinis neįgalumas atskleidė vidinę realybę – apie save maniau per daug gerai. Iki to žmogaus, kokiu save kartais įsivaizduoju, kaip iki mėnulio. Aš ne tik prastas krepšininkas, bet ir ne kažin koks krikščionis. Esu vargšas ir neįgalus. Man reikia ramentų. Tada prisiminiau Jokūbą iš Pradžios knygos 32 skyriaus, kuriam Dievo angelas smogė į šlaunį ir išnarino šlaunies sąnarį (žr. Pr 32, 25). Jokūbas liko šlubas ir daugiau nebesiskyrė su lazda. Jis pažino savo dvasinį neįgalumą ir atsirėmė į Tą, kuris jį išsirinko ir pasigailėjo. Gal ir manęs laukia tas pats?
Jokūbo grumtynių su Dievu istorija padeda suprasti ir katekizmo atsakymą – po Nuopuolio nė vienas žmogus negali išpildyti Įstatymo. Jokūbas to nesugebėjo, bet Dievas vis tiek buvo jam maloningas. Po lemtingo susidūrimo su Dievu jis suprato, kokia brangi yra malonė.
Dievo įstatymas – svarbus krikščionio gyvenime. Jis apšviečia nuodėmę, kurią Dievas pasmerkė, paaukodamas Sūnų. Įstatymas reikalauja tobulumo, kurio neturime, bet kuo aiškiau tai matome, tuo labiau suvokiame Kristaus malonę. Kaip Jokūbas atsirėmė į lazdą, taip mes per atgailą remiamės į Kristų. Įstatymas skirtas ne tam, kad įsiteiktume Dievui, bet kad būtų apšviesta mūsų tamsa ir mes būtume nukreipti Gelbėtojo link. Tik į Jį atsirėmę, mes laikomės Jo įsakymų – tiesa, netobulai, bet dėkinga širdimi, nuoširdžiai ir ištikimai. Ir dėl Jo malonės to visiškai pakanka.
Neatleis nieks nuodėmių, viltį tik Tavy randu.
Tik Tavu brangiu krauju mirtį nugalėt galiu.
Nepakaks gerų darbų ir mano nuopelnų visų.
Jie neišganys manęs, esu teisus tik dėl Tavęs.
Tik Tavo kraujy – jėga, kitos nėra, nėra kitos versmės.
Veda mus meilė Tava, kraujo versme išlieta.
Dievo Avinėli, Tu mums tapai atpirkimu,
Kai ištaręs „Atlikta!“, nugalėjai pragarą.
Ištrauka iš šiuolaikinės evangelikų giesmės „Nėra kitos versmės“ (m. ir ž. T. Cottrell, T.
Profitt, D. Moffitt, vertė A. Indrišiūnienė)