Tęsinys. Pradžia Nr. 495
Laisvi, tu esi dailininkas, tačiau tapai paveikslus ne tik ant drobės, bet ir ant sienų. Kaip gimė ši originali technika?
Laisvis: Pradžioje daug laiko praleisdavau Vilniaus senamiestyje įsikūrusiose mūsų dirbtuvėse – ten kasdien piešdavau pasteles. Vėliau surengiau pirmąją savo darbų parodą, po kurios gavau pasiūlymą sukurti „Tex-Color“ įmonei interjerą. Pirmąjį interjerą kūriau iš elementarių dalykų – to, kas skirta menininkams. Tiesiog ėmiau glaistą, dažus ir ant sienų kažką kūriau... Tos įmonės steigėjai iš Vokietijos nustebo, kad iš jų dažų ir tinkų galima padaryti tokius gražius meno kūrinius, tad pasikvietė mane į Vokietiją pamokyti šio meno jų darbuotojus. Taip viskas ir įsibėgėjo... Bet viskas prasidėjo nuo pastelių – kai ištikimai ir intensyviai ari vieną vagą, vieną dieną ateina rezultatas.
Beata, esi keramikė, tavo kūriniuose daug drugelių, gėlių, burbuliukų, linijų...
Beata: Taip, mane labai įkvepia gamta. Esu gamtos žmogus, todėl dažnai važiuojame į sodybą pabūti, pasiklausyti paukščių, pasigėrėti šešėliais, saule, vėju... Norisi pajusti tą gyvybę, pulsaciją... Visa tai atsispindi ir mano keramikoje.
Nuo ko pradedi kurti?
Beata: Mano dirbtuvės – tai susitikimas su Dievu. Kai kuriu, man reikia pabūti vienai su Dievu, pasimelsti, pagiedoti. Man tiesiog gera pasinerti į kūrybą kaip į dievišką terapiją. Šlovinu Dievą ir prašau Jo pagalbos: noriu su Juo bendradarbiauti, būti Jo rankomis...
Iš pradžių nusibraižau kvadratą, bet iki galo nežinau, ką toliau darysiu. Tiesiog pradedu brėžti liniją ir įsivaizduoju, kaip ji banguoja – vienur susiaurėja, kitur praplatėja, dar kitur nutrūksta... Pasiruošiu faktūras iš molio: drugelius, burbuliukus, vandenį. Juos atspaudžiu, kloju ant piešinio, pjaustau ir viską sluoksniais dedu vieną ant kito. Tada vyksta glazūravimas, degimas, vėl glazūravimas. Darau piešinio „žemėlapį“, nes jei kuriu pano (didelį dekoratyvinį kūrinį ant sienos), kiekvienas keramikos gabaliukas turi būti sužymėtas – kartais plytelių būna šimtas ar net tūkstantis. Paskui tą piešinį per kalkę nukopijuoju ant sienos ir dėlioju mozaiką, fuguoju – glaistau plytelių tarpus... Tai ilgas ir sunkus procesas – kartais šis darbas trunka net kelis mėnesius.
Būna ir kūrybinių kančių, nes nežinai, ką ištrauksi iš krosnies (šypsosi). Kai glazūruoji, meldi Dievo, kad tik viskas pavyktų, kad glazūros tobulai susilietų. Net šiek tiek pakitusi krosnies temperatūra gali pakeisti glazūros spalvą, atspalvius. Būna, planavau vienaip, o išėjo kitaip... Kartais ištraukusi detales iš krosnies nusimenu, bet nusivežusi jas į užsakovo vietą, pamatau, kad viskas tobulai dera. Tuomet dėkoju Dievui, nes Jis geriausiai žino, kaip viskas turi būti.
Laisvis: Pamenu, kartą Beata jaudinosi, kad ant vienos detalės uždėjo ne tą glazūrą. Bet, pasirodo, tas „netyčia“ gautas atspalvis nuostabiai derėjo su šeimininkų baldais – ta „klaida“ tapo „vyšnia ant torto“...
Beata: Jau seniai supratau, kad viskas ateina iš Dievo. Man gera su Juo kurti ir matyti palaimintus žmones. Kūryba – tai didelis džiaugsmas, bet kartu ir sudėtingas procesas: molio minkymas, formavimas, žiedimas, glazūravimas. Pati aiškiau imu suprasti Biblijos palyginimą, kad Dievas mus žiedžia kaip puodus...
Jūsų meną palydi Dievo Dvasia...
Laisvis: Kurdama pirmąjį židinį Beata išrašė jį Dovydo psalmėmis. Mano močiutė mėgdavo sėdėti prie to židinio su rožiniu. Ji sakydavo: „Šiuose namuose yra tik viena šventa vieta – prie židinio. Negaliu nuvažiuoti į bažnyčią, tai bent čia paskaitau apie Dievą. Tai lyg mano altoriukas“ (šypsosi). Žmogus nesąmoningai rado jaukią vietą prie židinio... Žmonės širdimi išgyvena mūsų meną – tai Viešpaties prisilietimas. Jis spinduliuoja, atspindi mūsų dangiškąjį Kūrėją.
Dažniausiai esate kviečiami dekoruoti didelius objektus – namą, viešbutį, kavinę... Viską įrenginėjate tik dviese. Kaip pasiskirstote darbus?
Laisvis: Mes esame lyg dvi rankos – jei ko nepasieki kaire, pasieksi dešine. Darbus pasiskirstome „automatiškai“, pvz., jei Beata pamatė netinkamą šviestuvą, iškart ima jį gražinti, dažyti... Būna, kad aš ką nors darau, o Beata atėjusi pradeda daryti kitaip.
Beata: Kartu mes darome viską: ir namo sienas lauke dažome, ir stelažais laipiojame, ir baldus perstumdome. Ir man tai labai patinka. Pradžioje mes konkuravome, buvome ambicingi. Bet tapome kaip vienas kumštis, kai supratome, kad jei vienam sekasi, tai ir kitam gerai. Jei abu mąstytume vienodai, nesukurtume to grožio. Kartais aš specialiai šiek tiek sugadinu Laisvio darbus, jei matau, kad jie per daug tradiciniai, tuomet jis perdaro ir gimsta naujas kūrinys. Mes esame lyg du skirtingi poliai: „Taip“ ir „Ne“. Aš dažniausiai esu tas „Ne“ (juokiasi).
Laisvis: Būna, kad įsijautęs tapau, vystau kompoziciją, o Beata tyli... Kai nueinu į kitą vietą, grįžęs randu užtepliotą savo darbą, nes kažko Beatai jame pritrūko... Pradžioje būna skaudu, bet vėliau suprantu, kad ji teisi. Tuomet vėl imu piešti, o Beata džiaugiasi: „Vau, kaip įdomiai pradėjai tapyti“ (juokiasi). Ir išties atsirado gaiva, netikėta spalva – atsiranda kitas žiūrėjimo kampas. Taip mes vienas kitą papildome, esame kaip vienas darniai veikiantis organizmas.
Beata: Mes vienas kitą sustipriname. Atėjusi į didelį objektą, dažnai sutrinku, nežinau, nuo ko viską pradėti, o Laisvis, kaip vyras, mato visumą. Mums, moterims, svarbios smulkmenos, detalės, o vyrams – visuma. Taip mes ir dirbame: vienas mato erdvę, kitas – detales erdvėje.
Laisvis: Ji nužiedžia ką nors, padaro kokį keramikos kūrinį, o aš ant jo išpaišau. Dirbame dviese: ji padaro formą, o aš kuriu mažas miniatiūras.
Jums tenka susiderinti ne tik tarpusavyje, bet ir su klientais. Ar visada jie priima jūsų patarimus, pasiūlymus?
Beata: Būna, kad klientams taip pat skaudu išgirsti, jog reikia pakeisti vieną ar kitą pasenusio modelio ar spalvos baldą, bet išliekame principingi, juk interjeras kuriamas ne vieniems metams.
Laisvis: Pasiūlome geresnį, gražesnį variantą, bet suteikiame laisvę rinktis. Žmogus džiaugiasi, kad patarei, bet ir leidai pasirinkti, tarkim, pigesnį variantą. Grindų, sienų ir apšvietimo greitai nepakeisi, nes tai sudėtingas procesas, o baldus galima pakeisti ir vėliau. Bet Beata visada primena, kad jei tik žmogus gali sau leisti, geriau iškart viską keisti, kad būtų tikrai patenkinti. Vėliau žmonės už tuos patarimus dėkoja.
Beata: Kai žmonės neturi pinigų, visko pakeisti neįmanoma, o ir nereikia. Tačiau kai žmonės gali, bet nepadaro iki galo, jie bus nelaimingi. Turi būti principingas, net jei klientui tai nepatinka. Stengiamės nedaryti madingų interjerų, nes po kelerių metų mada pasikeičia ir toks dizainas atrodo juokingai. Labiau kuriame meniškus interjerus, kurie ilgiau išlieka įdomūs.
Laisvis: Reikia žmones edukuoti – gebėti žmogui pasakyti taip, kad jis suvoktų, jog jam tai reikalinga. Dirbdamas Osle supratau svarbų dalyką – nebūk madingas, bet būk kūrybingas, nes mada greitai praeina. Nesistenk patikti visuomenei, kurią veikia popkultūra. Išlik savimi – daryk tai, kas tau pačiam patinka, kas viduje teikia malonumą. Pats maloniausias dalykas ir didžiausias atpildas – džiaugtis atliktu darbu ir matyti patenkintus užsakovus.
Jūs dirbate įvairiose pasaulio šalyse, tad greičiausiai lankote ir interjero parodas? Kokių idėjų ten pasisemiate?
Laisvis: Taip, jei tik galime, lankome parodas. Ten randame daug gerų idėjų, vis dėlto mokomės atskirti vertingus dalykus nuo nevertingų, nes ir parodose daug butaforijos, greito, momentinio „meno“, kuris po truputį užvaldė visas gyvenimo sferas. Gražiai atrodo, graži reklama, įdėta daug pinigų, bet iš tiesų – nieko vertingo. Kartais išėjęs jautiesi tuščias... Kita vertus, parodos išties reikalingos, kad susiderintum, – man tai panašu į dvasinius dalykus: gali vienas namie skaityti Bibliją, bet nuėjęs į bažnyčią pasitikrini, ar teisingu keliu eini, ar nepasiklydai.
Beata: Pernai buvome Meno tendencijų parodoje Londone. Daug dizainerių krypsta į minimalizmą (renkasi baltą, pilką spalvas), o ten atėjus išgyveni tarsi sprogimą – spalvų gausa, formų įvairovė. Kiekvienoje šalyje ko nors išmokstame: Anglijoje išmokome grynų, nesumaišytų spalvų, nebijojome ultramarino, kartais išdrįstame panaudoti ir popkultūros elementų, pvz., kuriant kavinės dizainą. Kiekviena kelionė, paroda, bendravimas su naujais žmonėmis suteikia inspiracijos kūrybai. Svarbu sekti meno tendencijas, bet būtina atsirinkti, kas tau artima.
Jūsų gyvenimas spalvingas kaip ir kūryba... Ar atsigręžę atgal suteiktumėte jam naują dizainą?
Laisvis: Nekeisčiau nė vienos akimirkos... Išties esame be galo laimingi. Viskas, net patys blogiausi dalykai, buvo tik tam, kad ateitų geresni. Pati didžiausia vertybė – atskleisti savyje dvasinį pasaulį. Kad ir kas vyktų šiame pasaulyje, žinau, kad tai laikina. Tad nesiekiu įsiamžinti šioje žemėje, man svarbiau įsiamžinti amžinybėje – tame realiame dvasiniame gyvenime.
Beata: Žmonės stebisi, kad mes visur kartu: dviese ir kūryboje, ir gyvenime, ir kelionėse. Bet kitaip net neįsivaizduojame – tai turbūt Dievo dovana.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį. Kalbino Sonata Aleksandravičienė.
